spalio 8, 2008

Spausdinti Spausdinti

Debesis – didelis, o lietus?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien pasklaidykime Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų sąjungos programas.

Anksčiau esu aptaręs Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas, taip pat Darbo partijos bei Liberalų sąjūdžio programas, Lietuvos socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos programas.

Užsimota plačiai

Tėvynės sąjungos programa iš kitų partijų programų išsiskiria savo apimtimi – išleidus atskirą knygą su programa, jos apimtis – net 226 psl.  Knyga bestseleriu, matyt, netaps, tačiau dėmesio nusipelno. Programoje apibendrinta daug tyrimų ir įžvalgų, akumuliuota ženkli intelektualinė energija. Tėvynės sąjungos programa demonstruoja, jog ši partija yra solidi ir į savo misiją žvelgia rimtai. Tokios programos neparašys grupelė atsitiktinių žmonių per kelias dienas. Programa – kryptingų ilgalaikių apmąstymų rezultatas. Matyt, prie jos dirbo keliolika darbo grupių, apie kurių sudarymą tuometiniai konservatoriai pranešė gerokai anksčiau.

Vis dėlto plačiai užsimojusi, didelius lūkesčius sužadinanti programa galų gale palieka nusivylimo kartėlį. Tikros realios strategijos, nuoseklaus plano programoje neaptikau. Perverskime, pavyzdžiui, skyrių „Ekonominė politika“, kuris kiekvienos partijos programoje, manau, yra esminis. Tėvynės sąjungos programoje jis užima 30 puslapių, tačiau jo turinys yra stebėtinai menkas, suimamas į vieną saują, o gal net ir į kūdikio delnelį. Šio skyriaus esminė mintis – partijai nieko ir nereikia deklaruoti bei siekti, nes visos „teisingos“ strategijos esą jau surašytos ekspertų ir guli kažkur stalčiuose. Tereikia jas iš ten išgriebti, nuvalyti dulkes ir – pirmyn. Nepritariu tokiam požiūriui, ypač turint omenyje, kad Lietuva dabar yra draskoma gilių vidinių prieštaravimų.

Šalis yra pasirinkusi kraštutinį liberalų ekonominės ir socialinės raidos modelį, kurio netolygumai jau baigia išdraskyti valstybę, juo labiau kad didelės dalies žmonių lūkesčiai valstybės atžvilgiu – didžiuliai, tai yra, tikimasi socialdemokratiško valstybės vaidmens ir atitinkamos globos. Įvardyti raidos kryptį, atitinkančią žmonių lūkesčius, yra politinės partijos, kuri atstovauja tiems žmonėms, uždavinys. Ekspertai gali nebent patarti, kaip realizuoti tą raidos kryptį geriausiu būdu. Tuo tarpu krikščionys demokratai visiškai persiėmę mintimi, kad esama vienintelės tiesos, „teisingos“ ekonominės strategijos, kuri yra bendra visoms partijoms, visiems socialiniams gyventojų sluoksniams. Užuot drąsiai deklaravę savo idėjas ir žadėję jas įgyvendinti, jie ekonominėje programos dalyje rezga miglotas mintis apie Nacionalinį susitarimą, taigi kitų partijų ir organizacijų įtraukimą į kažkokį bendrą minėtosios Aukščiausiosios Strategijos įgyvendinimą.

Ekonominėje programos dalyje daug puslapių užima citatos iš kitų veikalų. Nors jos ir vitaminingos, tačiau – ne vietoj (verčiau galėjo atsidurti prieduose ar išnašose). Norėčiau skaityti ne cituojamas kažkieno įžvalgas, o konkrečiai žinoti, ar ši partija skatins smulkųjį ir vidutinį verslą, ir kokiomis priemonėmis, ar kovos su monopolininkais, ar rems stambųjį kapitalą, ir išvis, koks yra tų kiekvienoj eilutėj minimų strategijų turinys. Tam, kad sužinotume atsakymą į šį klausimą, turime žvelgti ne į ekonominę programos dalį, o į visai kitą programos vietą, skyrelį pradžioje „Ką darysime kitaip ir nuo ko pradėsime?“, jo dalį apie ekonominę rekonstrukciją. Čia galima aptikti, kad Tėvynės sąjungos svarbiausias tikslas yra stambių tarptautinių korporacijų investicijų pritraukimas į Lietuvą. Raudonas kilimėlis šioms korporacijoms bus ištiestas srityse, kurios įvardytos kaip proveržio kryptys. Žadama sutelkti finansus, stiprinti infrastruktūrą ir taip konkuruoti globalioje erdvėje.

Čia išskleistas programos nenuoseklumas – tikra jos tragedija. Jau minėtame skyrelyje apie ekonominę rekonstrukciją lyg tarp kitko užsimenama, kad partija numato kurti gerovės valstybę, tai yra deklaruojama kairioji socialdemokratinė kryptis. Tačiau visoje programoje daugiau kalbama apie dereguliavimą, valstybės įtakos mažinamą – neskaitant akcentuojamo dėmesio šeimai, programa daugiau dešinioji. Atsiverskime skyrių „Socialinės politikos pertvarka“, 7 dalį „Socialinės atskirties ir regioninių skirtumų mažinimas“. Pavadinime įvardytos esminės Lietuvos problemos, tačiau kuriantys „gerovės valstybę“ krikščionys demokratai čia itin santūrūs, jokių reikšmingesnių idėjų nepateikia.

Tokių „apgavysčių“ programoje apstu. Sakykime, pačioje programos pradžioje kaip vienintelė ir svarbiausia valdžios ir visuomenės gyvenimo pertvarkos strateginė kryptis įvardijama socialinio dialogo ir pilietinės visuomenės plėtra. Susidomėjęs vartau programą, kokią gi vietą partija numato pilietinei visuomenei valstybės sąrangoje? Paieškos beveik be rezultatų: tiesiog numestas teiginys ir pamirštas.

Pabaigai – keletas žodžių apie Tėvynės sąjungos kovą su korupcija. Esminis, partijų finansavimo, punktas kažkodėl nugrūstas į galą, jis – 9-tas iš 13-os, ir jau tai nesuteikia daug vilčių. Dar blogiau, kad čia įrašytas itin keistas sakinys: „Kol valstybė netaps pajėgi užtikrinti partijų finansinės veiklos skaidrumo, partijų veikla turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto, juridiniams ir fiziniams asmenims iš esmės draudžiant tai daryti“. Žodžiu, kapituliuojama net nepradėjus mūšio, pralaimėjimas kovoje su korupcija įtvirtinamas rinkimų programos punktuose – jau nekalbant apie tai, kad gaudamos pinigus vien iš biudžeto, tai yra, skirdamos juos pačios sau, partijos susikurs šiltnamio sąlygas ir dar labiau izoliuosis nuo visuomenės.

Programa – ministerijos ataskaita

Lietuvos valstiečių liaudininkų programa yra tikras akibrokštas rinkėjui. Tai, kas turi būti programa, iš tikrųjų yra Žemės ūkio ministerijos ataskaita. Jos stilius pažįstamas – iš jo sprendžiant, programą rašė ministerijos viešųjų ryšių skyriaus atstovai, o tekstas nedaug skiriasi nuo užsakomųjų ministerijos straipsnių spaudoje. Maždaug pusę programos apimties sudaro liaupsės Žemės ūkio ministerijai, taip pat kitoms ministerijoms, kurioms vadovauja šios partijos atstovai.

Darosi aišku, kad Lietuva kaip ir neturi Žemės ūkio ministerijos – vietoj jos tėra vienos partijos bastionas.  Programoje neliko nepaminėti ir kiti valstiečiai liaudininkai, štai ištrauka: „LVLS programinės nuostatos ir jos atstovų, vadovaujančių žemės ūkio ir kaimo plėtrai: Žemės ūkio ministerijai (ministrė prof. Kazimiera Prunskienė), Seimo kaimo reikalų komitetui (pirmininkas Viktoras Rinkevičius), Žemės ūkio rūmams (pirmininkas Bronius Markauskas, pavaduotoja Regina Sirusienė), Ūkininkų sąjungai (buv. pirmininkė, dabar pavaduotoja Genovaitė Staliūnienė), kitoms savivaldos organizacijoms, taip pat daugeliui kaimiškųjų rajonų savivaldybių efektyvi veikla užtikrino ilgalaikės, subalansuotos strategijos suformavimą ir jos įgyvendinimą“.

Ditirambai ir giesmės neleidžia partijai pamatyti tikrosios padėties Lietuvoje. Pavyzdžiui, viena iš rimčiausių Lietuvos problemų – netolygus regionų vystymasis, socialinių ir ekonominių skirtumų tarp jų didėjimas. Tuo tarpu pažiūrėkime programos skyrelį 4.1 „Regionų plėtra“. Čia žadama tik viena – tęsti sėkmingą valstybės regioninę politiką (iš tikrųjų tokios politikos kaip ir nėra). Kovos su korupcija dalis: penki abstraktūs punkteliai, ką reikėtų padaryti, ir devyni, ką partija jau padarė. Atseit, kova su korupcija virte verda.

Kaip teigiamą šios programos aspektą paminėčiau, rodos, nuoširdų partijos pasiryžimą dirbti kartu su socialiniais ir ūkiniais partneriais.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)