Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Darganotą Lietuvos politikos padangę perrėžė meteoras – Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis sujaukė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) savimi patenkintą povyzą pažėręs partijos vadovybei daug rimtų kaltinimų, ir už tai buvo iš partijos išspirtas. A. Paleckis užrūstino vadinamuosius bičiulius pareiškimais apie valdantįjį klaną, kuris suleidęs šaknis ir socialdemokratų partijoje, apie neskaidrų nacionalinio investuotojo į atominę jėgainę kūrimą. Šventi žodžiai – tik, deja, tuo A. Paleckio indėlis mėginant Lietuvoje surasti normalesnės politikos taką užsibaigia.

Atsinaujinimo viltis – kompromituojama

Aplinka įelektrinta ir pritvinkusi naujo lyderio, naujų idėjų ir projektų laukimo. Tai jaučia politikas, darydamas savo ekstravagantiškus kūliavirsčius. Nors daugelis įžvelgia, kad čia kažkas ne taip, tačiau noras matyti bent ką pozityvaus verčia primerkti akis ir vaizduotėje kurti savaip suinterpretuotą politiką, naivume bei kvailybėje įžvelgti „paslėptą“, atseit, gilią prasmę. Tai paistalas, tačiau vis dėlto – dėmesio vertas politinis „fluxus“, teigia Vytautas Rubavičius. Nusišnekėjimai verti psichiatrų tyrimų, tačiau teisybės pasakyta daug, konstatuoja Česlovas Iškauskas. Trockistas, tačiau toks, kurį verta palaikyti, dėstė kitas į šoną pastumtas socialdemokratas Vytenis Andriukaitis. Tokias vertinimų kilpas galima tęsti ir tęsti.

Deja, liūdna tiesa, kad šitokio neregėto dėmesio sulaukęs A. Paleckis iškart sukompromituoja kelias svarbias idėjas ir Lietuvą dar giliau klampina į populizmo liūną. Jaunas politikas tik dar labiau įtvirtina ir šiaip jau Lietuvą graužiančią nuostatą, kad politika – tai pliki šūkiai ir nevaldomas „piaras“, o ne idėjų kova. Jis verčia abejoti pačia jaunų žmonių atėjimo politikon, politikos atsinaujinimo idėja. A. Paleckis mėgsta „Slade“ dainą „My oh My“, o aš – „Sex Pistols“ „Anarchy in the UK“, tačiau iš politikos tikiuosi ko kito, nei iš dainų. Tikiuosi ne šaižių ritmų, o kompetencijos, pasvertų argumentų, naujos programos, nes valstybės valdymas yra rimtas dalykas: diletantiškų fantazijų įgyvendinimas gali brangiai atsieiti mums visiems. Juo labiau „Sex Pistols“ grupės nario Johnnio Rotteno nesitikėčiau sutikti nei Bendruomenių rūmuose, nei Lordų rūmuose, nei Londono merijoje, nei kokiose kitose valdžios institucijose.

Be abejo, apgailėtina, kad LSDP išsviedė A. Paleckį iš partijos už tai, kad jis turėjo savo kitokią nuomonę, ir partijos „gelžbetonis“ net nesugebėjo paaiškinti, kur ta A. Paleckio kaltė. Už tai A. Paleckis didelės dalies tautos akyse įgijo nemirtingus Prometėjo laurus. Tačiau prisiminkime, kaip LSDP Vilniaus skyriaus vadovas A. Paleckis veržėsi į koaliciją su Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumu“ ir į vicemero postą, nusispjaudamas į ankstesnius susitarimus, į principines savos partijos nuostatas ir į pačius pozityvesnės politinės logikos principus. Iš tikrųjų iš partijos jis turėjo būti išmestas jau tada. Tačiau bėda – partijos bičiuliai pasitenkino A. Paleckio garbės žodžiu, kad jis nesieks Vilniaus skyriaus pirmininko posto. Nepaisant to, kas šioj istorijoj teisus, o kas ne, viena aišku, kad šis politikas nė nemirktelėjęs moka sulaužyti garbės žodį ir lyg niekur nieko žvelgti savo kolegoms į akis, o tai reiškia, kad lietuviškoj politikoj jis iš tikrųjų nueis toli.

Nauda nebent ta, kad istorijos su A. Paleckiu metu LSDP visiems atskleidė, jog vertybinės nuostatos jai svarbios kur kas mažiau, nei monolitinė vienybė, aklai ginant abejotinus sprendimus.

Neprometėjiškas Prometėjas

Pakalbėkime apie garsųjį A. Paleckio „Lietuvos ryto“ nacionalizavimo pasiūlymą, kuris jo pristatomas kaip „socialdemokratinis“ žingsnis. Kokios nors įmonės ir laikraščio nacionalizacija nėra vienas ir tas pats dalykas. Tegul A. Paleckis, kuris dedasi socialdemokratų teorijos žinovu, pasako, kokioje Vakarų šalyje socialdemokratai kada nors nacionalizavo laikraštį. Be to, pagal Lietuvos įstatymus valstybė išvis negali būti laikraščio savininkė. Lietuvos televizijos laidos „Savaitė“ vedėjos Ritos Miliūtės paklaustas, ar nesiruošia nacionalizuoti ir „Respublikos“, A. Paleckis paaiškino, kad ne – „Respublika“ jam patinkanti labiau, nes jos pozicija, atseit, teisingesnė vienu jam rūpimu klausimu. Ar tokias kalbas galima laikyti įtikinančiu paaiškinimu, rimto politiko argumentais? „Laisvas laikraštis“ A. Paleckiui, matyt, patinka dar labiau, nes, anksčiau puolęs jo koalicijos partnerį R. Paksą, dabar stebuklingai atsivertė ir rodo šiam politikui palankumą.

Tikra tragedija, kad tokiu būdu kompromituojamas geresnės, skaidresnės žiniasklaidos siekis. Juk net jei koks laikraštis būtų uždarytas, medijų padėtis Lietuvoje nuo to netaptų geresnė. Politikai turėtų rasti politinės valios pasiekti, kad Lietuvoje pradėtų veikti reali žiniasklaidos savitvarka, kad būtų vykdomi Žurnalistų etikos inspektoriaus nutarimai, taip pat priimti įstatymų pataisas, kurios nustatytų skaidrumo reikalavimus: kad būtų deklaruojami medijų akcininkai ir jų interesai, kad būtų atskirta savininkų ir redakcijos veikla, kad būtų užtikrintos eilinio žurnalisto teisės atsispirti redaktoriaus spaudimui. Jei norima dar griežtesnių priemonių,  galima svarstyti net ir, pavyzdžiui, draudimą medijų savininkams verstis kita komercine veikla arba griežčiau riboti medijų koncentraciją vienose rankose. Čia jau net nekalbu apie elementarios tvarkos būtinybę skelbiant užsakomuosius straipsnius, paslėptą politinę reklamą – jei būtų noro, yra priemonių kovoti ir su tuo. Tačiau realios veiksmingos priemonės A. Paleckio nedomina – užtenka absurdiško, niekuo nepagrįsto, neįgyvendinamo šūkio.

Užteko kelių taiklių R. Miliūtės klausimų, ir paaiškėjo, kad A. Paleckis net nežino, kas yra toji nacionalizacija, kurios vėzdu jis taip herojiškai mojuoja. Mat tais dabar jau gana senais laikais, kai Vakaruose pasitaikydavo nacionalizacijos atvejų, savininkams už jų turtą būdavo sąžiningai atlyginama. Taigi nacionalizacija turėtų būti ekonominės ir socialinės politikos instrumentas, o ne bausmė „negeriems“ verslininkams, politiko galvoje gimusios teisingumo idėjos įgyvendinimas. A. Paleckis gavo pripažinti, kad jis omenyje turi ne nacionalizaciją, o ekspropriaciją. Iš miglotų A. Paleckio paaiškinimų galima spręsti, kad jo planas toks: liepti prokuratūrai atnaujinti neteisėtos privatizacijos bylas, priimti įstatymus dėl senaties termino netaikymo, kurie galiotų atgaline tvarka (taigi antikonstitucinius), teismams liepti nuteisti kaltuosius ir galų gale atimti turtą iš verslininkų.

Partinio gyvenimo sustabarėjimas, klanų įsigalėjimas yra rimta Lietuvos problema. Tačiau tuščios provokuojančios kalbos nėra tas vaistas, kuris šiuo metu reikalingas Lietuvai.