gruodžio 1, 2008

Spausdinti Spausdinti

Dangoraižis žiogo žingsniu

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Apsakymai
Šaltinis : Metai 2008 m. Nr. 12

Vėliau ji suprato, kad jis pasirinko ją vien dėl nedidelio ūgio, trapaus kūno sudėjimo.

Tačiau koks skirtumas? Mylėjo jį be proto.

Old Šaterhandas, ji vadino jį Old Šaterhandu. Tikrojo vardo taip ir nesužinojo.

Galima duoti valią vaizduotei spėliojant, kaip užsimezga panašus ryšys. Iš tikrųjų viskas vyko labai paprastai. Adelina pamatė jį, stambų vyrą odiniu švarku, prie miesto fontano žeriantį į burną saulėgrąžas didžiule plaukuota plaštaka ir smagiai spjaudantį išlukštentus luobelius ant saulėje perkaitusio šaligatvio. Adelina prisiartino ir tiesiog paklausė:

– Kur mes galim nueiti?

– Sakyk ne „nueiti“, o „nuliūliuoti“, – pataisė jis.

Štai ir viskas. Fontano purslai, apsitaškiusių vaikų spygavimai ir saulėgrąžų lukštai, it žuvusių vabalų išnaros.

Kurį laiką jie sėdėjo kavinėje, kur kavą jiems nešė neįsivaizduojamai ilgai, o po to atsidūrė Old Šaterhando (tiesa, tuo metu Adelina dar nevadino jo šiuo vardu) bute. Tai buvo erdvus senamiesčio butas baltomis sienomis ir aukštomis lubomis, papuoštomis praėjusio amžiaus lipdiniais – vynuogių kekėmis ir erotiškais nežinomų augalų lapais. Visa kita atrodė kur kas mažiau įspūdinga. Butas veikiau panėšėjo į blusų turgų ar bankrutavusios įmonės seniai visų užmirštą sandėlį. Į sienas atramstyti dūlėjo dulkių ir voratinklių tumulais padengti paveikslai, stovėjo niekada nenaudotų, bet jau surūdijusių metalinių kėdžių krūvos, visur ridinėjosi buteliukai ir balionėliai su nežinomos paskirties skysčiais bei aerozoliais ir, žinoma, daugybė po visas pakampes išmėtytų knygų bei žurnalų suglamžytais, byrančiais lapais – Adelina nematė nė vienos sveikos knygos.

– Kokia netvarka! – nusistebėjo ji.

– Niekada nesakyk „netvarka“. Sakyk „paplūdimys“, – šypsodamasis tarė Old Šaterhandas.

– Koks čia „paplūdimys“? – nesuprato mergina.

– Jei nepatinka žodis „paplūdimys“, gali sakyt „dūmai“, – aiškino vyras.

– Vis vien neįkertu.

– Ilgainiui įprasi, – numojo ranka jis.

Buvo toks orus, odinis švarkas tik dar labiau išryškino jo galingą sprandą, storas raumeningas rankas. Old Šaterhandas, Vinetu kraujo brolis, dingtelėjo Adelinai.

– Aš tave vadinsiu Old Šaterhandu, – pareiškė ji.

Jis tik papurtė galvą, lūpose atsirado nesuprantamas šypsnys, ir Adelina pastebėjo, kad jo akys bent jau tuo momentu žvelgė kažkur toli, nematydamos nei jos, nei surūdijusių kėdžių, nei buto sienų.

Adelina nežinojo, kad kėdės ir sudūlėję spaudiniai kažkada priklausė nusižudžiusios Old Šaterhando žmonos tėvui, nemažam komunistų partijos veikėjui. Jis, jau seniai gyvenęs vienišas, mirė, kai į gatves pasipylė žmonės portretais žmogaus su paslaptinga dėme ant kaktos nešini. Tačiau žmonos tėvą palaužė ne persitvarkymas – tai įvyko anksčiau. Nemalonioji istorija buvo susijusi su Lentvario gamyklos kilimo talonu, kurį jam parūpino geras bičiulis, profsąjungos komiteto pirmininkas. Žmonos tėvas šio buto grindis jau buvo išklojęs keliais tuomet dar apynaujais Lentvario kilimais (kad Old Šaterhandas būtų žinojęs, kur jie dabar!) ir dar vieno jam visai nereikėjo, tad kilo mintis taloną parduoti. Prie baldų parduotuvės užkalbino besisukiojusį vyrioką laibu kaklu, pailga galva, rūgščia veido išraiška, nuslinkusiais plaukais. Jis pasirodė esąs iš OBCHS, kovos su spekuliacija ir kitomis tuomet uždrausto verslo apraiškomis skyriaus. Partijos bilietą teko padėti ant stalo, atsisveikinti su darbu, tačiau tuo nuobaudos dar toli gražu nesibaigė…

Adelinai iki tol neteko matyti vienoje vietoje tiek įvairiausių kėdžių ir lovų, kiek buvo šiame bute, tačiau čia atsisėsti ar prigulti buvo įmanoma nebent ant kelių padriektų sutrūnijusių bulvių maišų. Ant vieno tokio maišo jie netrukus ir pasimylėjo.

To nebuvo galima numatyti, kai Old Šaterhandas užsirūkė cigarą paskleisdamas sprangius dūmus, netikėtą egzotišką kvapą, kilusį iš tolimos tropikų žemės syvų, žemės, aplaistytos prakaitu ir krauju, – o tolumoj tarsi girdėjosi magiškas būgno dundesys. Kai jis savo galiūniška ranka ją apkabino, akyse aptemo. Melzganame debesyje jie irklavo, leidosi žemyn upe genami pasiutiškos srovės, praskriedami slenksčius ir sūkurius, negirdėdami, kaip čeža ryškiai mėlynais, raudonais, rudais dažais ištepti jų kojų spardomi laikraščiai, besimėtantys aplink bulvių maišą.

O žmonės, mindantys prie fontano saulėgrąžas, panašias į vabalų išnaras, nė nežinojo, kad jos turi bent kokią nors reikšmę.

Adeliną gilią naktį pažadino keistas impulsas, kažkokia mintis ar prisiminimas, kuris, kaip ji greitai suprato, tebuvo nenusakomas ir jokios prasmės neturintis tuštumos virpesys, rodės, niekaip nesusietas su realybe. O visgi… Kambaryje degė blausi stalinė lempa, pastatyta ant grindų ir dar nusukta į sieną, Old Šaterhandas sėdėjo kampe ant sukiužusios dėžės, apsivilkęs odinį švarką ir nepriekaištingai sulaižytais plaukais kaip ir dieną, kai jį pirmą kartą pamatė. Jis įnikęs skaitė seną, suglamžytą ir dar dažais ištepliotą laikraštį, tačiau kai Adelina sujudėjo, pakėlė galvą ir įsmeigė į ją budrų, drėgną, rūpestingą žvilgsnį, nelyginant į karščiuojantį kūdikį.

– Apsirenk, – pasakė tyliai, pašnibždomis, ramybės pripildytu balsu, tačiau žodis nuskambėjo aiškiai ir net iškilmingai vidurnakčio tyloje.

Adelina greitai apsirengė, ir jie išėjo į naktį. Dulkė lietus, nežinantis nei sekundžių, nei amžinybės, mėgindamas nuplauti žibintų atspindį nuo senamiesčio grindinio akmenų. Kažkur už kampo kvatojosi girta kompanija.

Įėjo į kažkokio namo laiptinę, Old Šaterhandas pirmame aukšte paspaudė durų skambutį. Spaudė vieną, antrą, trečią kartą, bet durų niekas neatidarė. Tada jie išėjo iš laiptinės, ir Old Šaterhandas ėmė klibinti buto langą. Jo rankoje atsirado stiklo rėžiklis. Patyrusiu judesiu jis išrėžė stiklą – rėžiklis pratisai suzvimbė pro įsismarkavusio lietaus ošimą – ir tyliai išėmė stiklo dalį. Antrą, giliau įstatytą, stiklą išrėžti buvo sudėtingiau, tačiau ir tai buvo greitai padaryta.

– Lįsk, – paliepė Adelinai.

Ją pakėlė ir kojomis į priekį įstūmė pro atsivėrusią angą. Adelina atidarė langą, ir vidun įsiropštė pats Old Šaterhandas.

Butas skendėjo tamsoje, kurią skrodė tik drumstas Old Šaterhando žibintuvėlio spindulys. Kažkas pynėsi apie kojas, kažkas šalimais šnibždėjo, tarp kažin kokių nematomų komodų ir lovų buvo labai ankšta. Old Šaterhandas darbavosi iš peties, rausė stalčius, braukė nuo lentynų knygas, kurios krito ant įsilaužėlių galvų, grubiais judesiais vertė iš spintų gėrybes, o Adelina, trypčiodama šalimais, vis klupo ant tų daiktų. Baimės nejuto, tik keistas ilgesys spaudė jos širdį – lyg atsisveikinimas su kažkuo, ko niekada neįtarei turįs.

Old Šaterhandas džiugiai sugargaliavo, dviem pirštais paėmė rastą stiklinį rutuliuką ir apšvietė jį prožektoriumi. Šis įsilaužimas buvo baigtas. Indėnų draugas iššoko pro langą ir apsisukęs pagavo merginą, krentančią į jo tvirtą glėbį.

Jie sugrįžo į Old Šaterhando butą sušalę, tirtantys, persigėrę balzgana ryto migla, ankstyvų valandų alkiu ir nuovargiu. Buto šeimininkas elektriniame virdulyje išvirė arbatos, kažkokioj pakampėj sumeškeriojo kelias pelėsiuotos duonos riekeles. Tada jie susėdo vienas šalia kito ant lentgalių krūvos ir ėmė užkandžiauti, vaduotis iš nuotykio, kuris dar tvinkčiojo jų nervų sinapsėse. Old Šaterhandas vis negalėjo atsidžiaugti rutuliuku, jį apžiūrinėjo prieš šviesą ir mėsčiojo aukštyn. Paskui iš po lovos ištraukė seną didelę peleninę, kurios dugne buvo išvedžiotas žodis rusiškomis raidėmis – „Jessentuki“. Joje buvo padėti keli surūdiję smeigtukai ir sraigtai, apkramtytas pieštuko galas, kažkokių nešvarių pūkų gumulėlis. Old Šaterhandas atsargiai, tarsi kokią šventenybę, padėjo ten rutuliuką, o pačią peleninę įstūmė atgal į palovį.

Jo rankoje staiga, tarytum iš fokusininko rankovės, vėl atsirado cigaras. Kita ranka švarko kišenėje sugraibė degtukų dėžutę ir susidomėjęs ją pakratė. Įsitikinęs, kad keli sudrėkę degtukai viduje dar tyliai skreba, dėžutę atidarė ir prisidegė. Jis nežinojo, kodėl jo žmona iššoko pro langą. Tiksliau, žinojo, bet tik tada, kai būdavo miręs – jis neretai numirdavo sekundės daliai vidury dienos, kur nors skubėdamas, ir per tą trumpą akimirką spėdavo atsigerti žinojimo, juo pasisotinti. Po to vėl nubusdavo ir lyg niekur nieko tęsdavo pradėtus darbus arba toliau dykinėdavo kaip dykinėjęs, o jo žinojimą pakeisdavo įprastos abejonės. Kai jis numirs, tiesą visad žinos – ji švytės nelyg saulės zuikutis idioto vaiko saujoje.

– Norėčiau pasakyti… – tarė jis.

Atrodė labai susikaupęs, jo veidas staiga tarsi sukrito, suvyto, susiraukšlėjo. Pradėjo kalbėti įtaigiai moduliuodamas balsą, tai garsiau, tai vėl tyliau – tarsi šnekėtų apie kažkokius svarbius dalykus:

– Ugniaspalvės panteros iš juodojo mėnulio šviesiosios pusės neria zvimbiančiomis erdvėmis, pro įkaitusias sarbakano žiotis, pro opiumo žiedų ornamentus, pro šiluminių trasų vamzdišką rojų ir kaukdamos susminga prie kranto… – tuo metu Adelina ėmė krizenti, mat pastebėjo, kad ant Old Šaterhando nosies galiuko pakibo drumstas lašas, ir iškilmingai rankomis gestikuliuojantis, su lašu panosėje kalbėtojas atrodė tikrai juokingai. – Susminga prie kranto, prie dervuotų valčių, kuriomis mes atplaukėme iš seniai palikto povandeninio miesto, ir kelios kriauklės, prilipusios prie valčių dugno kartu su žaliais undinių plaukais, gali paliudyti visus iki vieno mūsų žodžius… Žodžius, skiemenis, sakinius, įvairias lingvistines figūras, taip įnirtingai medžiojamas kalbos sterilizatorių, violetinius sliekus, lazurito dramblius, ugniaspalves panteras…

Old Šaterhandas nutilo ir įsistebeilijo į Adeliną, kuri ant grindų iš juoko raitėsi.

– Atleisk, bet kai taip pliauški, atrodai labai susenęs… Tikrai! – ji pasiaiškino.

– Ak, tiesa, tu nesupranti, tu DAR nesupranti… – sumurmėjo Old Šaterhandas.

– Ką turėčiau suprasti? Tiesą sakant, aš iš tikrųjų nieko nesuprantu.

– Sakyk ne „nesuprantu“, o „atsiskleidžiu“, – nepavargdamas ją mokė Old Šaterhandas.

– Tu kvailas! – pareiškė Adelina.

Old Šaterhandas nuleido akis, paskui atsistojo ir nupėdino į vonios kambarį. Po minutės ant jo jau liejosi, putojo drumzlinais burbulais dušo vandens srovės, skalaudamos nuovargį, susirūpinimą, keistenybes iš jo didžiulio, raumeningo kūno. Adelina įsiveržė į vonios kambarį ir ėmė mušti jį kumšteliais. „Tu kvailas, tu kvailas, tu kvailas!“ – šaukė, bet jis į tai nekreipė jokio dėmesio – atrodė, jos nė nepastebėjo.

Jis niekada neskaitė knygų apie indėnus, niekada nesižavėjo laukiniais, iš tikrųjų jis niekada nebuvo jų draugas. Tačiau po jo žastų oda spurdėjo galingi raumenys, veido bruožai griuvo, sakytume, rūsčiomis raukšlėmis, kita vertus, išraiška buvo užsisvajojusi ir nustebusi, lyg mažyliu besirūpinančio orangutango, ir jis, net kai jo nuogą kūną plakė įnirtę kumšteliai, išties panėšėjo į kažkieno draugą – nors jokių draugų jau seniai neturėjo. Pasižymėjo galingu stotu, nors niekada nesportavo. Išmestas iš instituto nusprendė pelnytis duoną geležinkelio stotyje iškraudamas iš vagonų anglis. Nuo to laiko vis sapnavo vagonų krovimą, beveik kiekvieną naktį tampydavo ašutinius maišus su juodais, žvilgančiais, energijos prisotintais anglies luitais. Galbūt dėl to jo raumenys stiprėjo ir grūdinosi kaip tikro kroviko.

Supratusi, kad jos pastangos beviltiškos, Adelina verkdama visa šlapia išlėkė iš vonios kambario, pro laukujes duris išbėgo iš buto. Norėjo trenkti duris, tačiau įsisuko skersvėjis, ir pačios durys užsitrenkė. Old Šaterhandas nusišypsojo ir ėmė tyliai švilpauti duše, aukštai tyškant vandens purslams – vėl sekundei numiręs.

Vanduo liejosi ilgai, paskui Indėnų draugas neskubėdamas ištrynė kūną rankšluosčiu ir apsirengė. Apžiūrėjęs virtuvę, nudžiugo aptikęs užmirštą arbatžolių maišelį ir stiklainį, kuriame dar buvo likę šiek tiek prie sienelių prilipusio marmelado. Kai Adelina sugrįžo, jis kaip tik gėrė arbatą, nuo šaukšto laižydamas marmeladą. Adelina pamėgino paskambinti, tačiau durų skambutis neveikė. Ėmė duris daužyti kumščiais, spardyti, tačiau Old Šaterhandas nereagavo – neatsiliepė. Adelina ilgai daužė duris, po to išėjo laukan ir apžiūrėjo aptrupėjusią fasadinę namo sieną. Antro aukšto, kur gyveno Old Šaterhandas, langai juodavo uždaryti, nepasiekiami kaip ir bet kurie kiti svetimi miesto langai. Vis dėlto Adelina kažkaip užsikabarojo lietvamzdžiu, atsidūrė prie lango ir prispaudė nosį prie šalto stiklo. Old Šaterhandas šaukšteliu gramdė iš stiklainio marmeladą, kai lange išvydo mergaitės veidelį su balta dėme vietoj nosies. Nustebęs ilgai žiūrėjo į šį vaizdą. Adelina pavargo laikytis ir nusileido žemyn.

Po kiek laiko buto durys griausmingai atsidarė, Adelina tekina įbėgo vidun, iškart nėrė į virtuvę ir puolė čia sėdinčiam Old Šaterhandui į glėbį.

– Aš tave myliu, myliu, myliu… – apipylė jį bučiniais.

– Sakyk ne „myliu“, o „keliauju“, – pataisė šis.

– Keliauju… – užmiršus viską pasaulyje pakartojo Adelina.

Jie vėl tysojo šalia vienas kito ant yrančių bulvių maišų. Atidarytos laukujės durys kartkartėmis, patraukus skersvėjui, trinksėdavo, bet Old Šaterhandas į tai nekreipė dėmesio, nes gyvenime buvo nemažai matęs ir įpratęs nesijaudinti. Klajoti pradėjo palikęs institutą. Old Šaterhandas niekada nebūtų sutikęs Adelinos, taigi niekada nebūtų tapęs Old Šaterhandu, jeigu nebūtų iš instituto išmestas. Tai įvyko po kurso vakaro, kai jis kartu su draugu Kazimieru parengė spektaklį, vaizduojantį kosminių laivų „Sojuz“ ir „Apollo“ susijungimą. Kai susirinko publika, svitos apsuptas rektorius galų gale įsitaisė pirmoje eilėje ir buvo užgesintos šviesos, kelis gabalus sugrojo prieš dvi savaites susibūręs džiazo bendas, kuriame ypač išsiskyrė ilgaplaukis saksofonininkas, jau seniai medžiojamas žirklėmis čerškinančios Karinės katedros. Antras numeris ir buvo tas, kuriame dalyvavo Old Šaterhandas. Traškant garso kolonėlėms ir aidint gūdiems kosminiams garsams, į sceną išropojo aštuonis „Žigulinio“ alaus bokalus išgėręs Kazimieras. Jam prie užpakalio buvo pritvirtintas iš namudinių medžiagų stropiai pagamintas „Union Jack’as“, juostos ir žvaigždės – Amerikos vėliava. Gerą minutę jis ropojo vienišas, ne juokais stebindamas publiką užpakalio apipavidalinimu. Po to kosmoso platybėse taip pat ropodamas keturiomis pasirodė Old Šaterhandas, visiškai blaivus, ir su raudona vėliava, kurioje švietė kūjis ir pjautuvas, prisegta ne ant užpakalio, bet truputėlį aukščiau. Publikai sulaikius kvėpavimą, įvyko istorinis dviejų erdvėlaivių susijungimas – studentai susikibo rankomis, kiek pasiraičiojo ant grindų… Už šitą spektaklį ir buvo išmesti iš aukštosios. Tiesa, Old Šaterhandas nežinojo, ar žiūrovai iš tiesų suprato spektaklio esmę – apie ją režisierių ir aktorių niekas net nepaklausė. Tačiau dabar tai jau neturėjo jokios reikšmės.

Adelina čiaumojo meduolį, kurį nusipirko, kai buvo supykus ant Old Šaterhando ir išėjus iš buto. Seilės jai tekėjo per smakrą, nes laižoma cukraus pudra simbolizavo namus, atsipalaidavimą ir miegą. Adelina miegojo, ilgai miegojo, kol Old Šaterhandas ją pažadino tyliai kostelėdamas – vėl gilią naktį.

Šį kartą išsiruošė ilgai netrukę, išėjo taip ir palikę atviras duris, o tikslą pasiekė greičiau nei pirmą sykį. Sustojo kažkokiame skersgatvyje, Old Šaterhandas nuėjo pamaigyti durų skambučio, grįžęs pakėlė Adeliną ir tiesiog švystelėjo ją į vidų pro atvirą langą. Ji atšovė laukujes duris, ir Old Šaterhandas taip pat atsidūrė bute. Pro langą žvelgė blausus mėnulis. Old Šaterhandas ėmė kažko ieškoti stalčiuose, po lovomis, virtuvės lentynose, apstatytose prieskonių buteliukais.

Ant sienos išsiskleidė ir virptelėjusi sustingo šviesos spindulių vėduoklė, kažkur arti tyliai ir atkakliai ėmė burgzti automobilio motoras. Old Šaterhandas metėsi prie lango, tačiau jie jau buvo čia, bute. Policininkai. Jų nagai, jų žnyplės, jų svilinantys įrankiai. Old Šaterhandas pasimuistė, užsimojo galingu kumščiu, tačiau elektrinis kobros cvaktelėjimas jį akimirksniu patiesė ant žemės, ir jo sąnariai dar valandėlę trūkčiojo nelemtai spragėdami, kibirkščiuodami. Policininkai uždėjo jam antrankius, uždegė šviesą ir atrado į kampą įsispraudusią Adeliną. Iš jų aštrių ilčių Old Šaterhandas pažino, kad jie priklauso naujai susikūrusiai policijos gaujai, pastaruoju metu itin aršiai terorizuojančiai gyventojus. Jie nutempė Old Šaterhandą į kitą kambarį. Paskui palietė ją. Jis girdėjo tik padrikus siautėjimo garsus, pelkės devintame pragaro rate gūdų burbuliavimą.

Vėliau jie, jau paleisti, stypino bespalviais, mėnuliškai tuščiais, blyškiu limfos skysčiu užpiltais skersgatviais – labai pamažu švito pro rūko kamuolius.

– Žuvys, žuvys krateryje, – prabilo Old Šaterhandas.

– Filmas, kai vasara įlipa į automobilį, – sunkiai vilkdama kojas atitarė Adelina.

Kai sugrįžo, jų namai, kuriuos paliko atviromis durimis, jau buvo smagiai užgyventi agresyvių būtybių, geriančių alų iš didelių plastikinių butelių. Iš jų seilėtų burnų liejosi gargaliavimas, keiksmai, kimūs šūkaliojimai, ir galų gale jie ėmė eiti ratelį, šokti tryptinį aplink vidury didžiojo kambario smilkstančias malkas, mėginamą įkurti laužą. Old Šaterhandas ir Adelina įsitaisė kamputyje. Indėnų draugas, ranka pažvejojęs savo kelnių kišenėje, ištraukė sulinkusią vinutę, kurią jam vis dėlto pavyko nugvelbti iš ano buto, ir atkišęs ranką, nušvitusiu veidu, parodė jį merginai. Ši, viską supratusi, taip pat nusišypsojo dirglia nejautrių, sukandžiotų lūpų šypsena, po to ėmė juoktis springdama, barstydama ašaras. Old Šaterhandas iš po lovos ištraukė peleninę su užrašu „Jessentuki“ ir padėjo vinutę prie kitų daiktelių.

Adelina užverktomis akimis įsispitrėjo į peleninę, jos veidas ištįso, nusigiedrijo. Old Šaterhandas kikendamas vogčiomis ją stebėjo.

– Dangoraižis žiogo žingsniu… – pradėjo Adelina.

– Karas, supjaustytas karas šepetėliais… – ją padrąsindamas atsakė Indėnų draugas.

– Išmetė lapus į šią paskaitą, į šį skustuvą podraug su galąstuvu, – kalbėjo Adelina, nenuleisdama žvilgsnio nuo peleninės, o jos akys tapo stiklinės.

Nuo peleninės daiktelių kilo beveik neregimi garai, gal – migla. Sukaupęs dėmesį, joje galėjai įžvelgti pavidalus, blausius ir kiek ryškesnius vaizdus, girdėti keistą lalėjimą ir ūkčiojimą. Partijos sekretoriaus stalo glotnumas ir gilus dangus be debesėlio, tik su keistu šokčiojančiu tašku; įnirtingas turbinų zvimbimas ir juodos tulžies išlydis; laikraščių skiautės su Brežnevo portretu, ant vinies pasmeigtos lauko tualete, ir pirmieji minkšti šleivi vaikelio žingsniai; apsikabinimas ant girgždančios lovos ir žalias jaudulys nuo padų iki viršugalvio liečiant slidžią dolerio nugarą; tyliai, saldžiai žiovaujantis popiežius ir lašinių paltis, slepiama po skvernu; ankstų rytą į debesis, į niekur dundantys vagonai ir valgant košę nulūžęs dantis, ir dar daug akimirkų, neryškių atsitikimų, neužbaigtų judesių – visi Indėnų draugo išvogti prisiminimai, atsitiktiniai, bereikšmiai ir amžini, nejučia įsigėrę į tokius pat atsitiktinius ir nemirtingus daiktus, surinkti ir vertinami tikro žinovo.

– Tu matai… Pagaliau ir tu matai!.. – tyliai, vos girdimai atsiduso Old Šaterhandas.

Butelių etiketės

«
»

2 atsiliepimai

1. troy

OBCHSS – otdel borby s chiščenijami socialističeskoj sobstvennosti:)

kovo 24, 2011, 15:17
2. troy

Iš 3 apsakymų šis bene paveikiausias.

kovo 24, 2011, 15:25
(nebūtina)