Jie dėvi Hugo Boss kostiumus, žiaumoja “semečkes” ir nekenčia fašistų. Tai požymiai asmenų, nusiaubusių Taliną – ne be ironijos pažymi populiariausio Estijos dienraščio “Postimees” vedamasis [1]. Paskutinį kartą panašios padugnės siaubė ir niokojo miestą 1941 m.: prieš palikdami miestą vokiečiams sovietai jį sudegino. Be kita ko, Estijos įvykiai vaizdžiai atskleidžia, kad kantrus ir nuoseklus Estijos darbas vykdant rusakalbės bendruomenės integraciją į šalies gyvenimą davė tik ribotus rezultatus. Stiprėjant kurstymams iš Rusijos tokia integracija darosi dar sunkiau įmanoma. Lietuvai tai būtina įvertinti nustatant savą imigracijos politiką.
Demokratija Rusijoje mirė
Vandalų siautėjimas, susijęs su vadinamo Bronzinio kario iškėlimu iš Estijos sostinės centro, didžia dalimi buvo inspiruotas Rusijos valdžios ir žiniasklaidos, sulaukė didžiulės paramos iš šios Rytų kaimynės. Prieš šalį pradėta beprecedentinė ataka, paminant visas diplomatijos taisykles ir civilizuotų šalių bendravimo principus. Rusijos valdžios remiamos organizacijos blokavo Estijos ambasadą Maskvoje (gerai, kad likę apsiausti ambasados darbuotojai turėjo maisto), Rusijos parlamentarai ragino atsistatydinti Estijos vyriausybę. Į šiuos įvykius galima pažvelgti daugeliu įvairių aspektų ir padaryti tam tikras išvadas. Ne tik Estijai – įvykiai Baltijos kaimynėje tiesiogiai liečia ir Lietuvą.
Visų pirma, itin aktualus tampa istorijos traktavimo klausimas. Akivaizdu, kad Rusija laikosi sovietinio požiūrio į Antrąjį pasaulinį karą ir duoda valią nežabotoms spekuliacijoms šia tema. Bronzinio kario ginče Rusija apeliuoja į tarptautinės bendruomenės nuomonę, smerkiančią fašizmą. Mums reikia rasti būdų pabrėžti, kad sovietų armijos įžengimas į Baltijos šalis reiškė ne išlaisvinimą, o naują okupaciją. Kai kam Vakaruose vis dar sunku suprasti šią mums, rodos, tokią paprastą tiesą. Kita vertus, būtina visiems dar kartą priminti, kad Europos Taryba yra pasmerkusi ir komunizmo nusikaltimus [2].
Antra, eilinį kartą nuvylė mūsų draugų Europos Sąjungoje pozicija. Europos Sąjunga nebyliai pritaria Kremliaus pamokymams Estijai “gerbti žmogaus teises” ir iš esmės užmerkia akis prieš faktą, kad Rusijoje jau paminami ir paskutiniai demokratijos likučiai. Vienas Kremliui artimas Rusijos interneto portalas siūlo 1200 straipsnių apie tariamą fašizmo siautėjimą Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Įdomus požiūris turint omenyje, kad viskas, ką Rusijos valdžia daro stabdydama skustagalvių siautėjimą savoje šalyje – tai rekomendacija tamsesnės odos studentams nevaikščioti po gatves per Hitlerio gimtadienį. ES pirmininkaujančios Vokietijos kanclerė A. Merkel telefonu kalbėdama su Rusijos prezidentu klusniai pritaria, kad perkeldami Bronzinį karį estai elgiasi netinkamai. Britų dienraščio “Independent” vedamasis primena, kad tokiais gerais norais grindžiamas kelias tiesiai į pragarą [3]. Mūsų diplomatai tai turi nuolat priminti savo Europos kolegoms.
Trečia, Rusija atsigauna ekonomiškai, o kartu ir apibrėžia savo izoliacionistinę orientaciją. Prezidentas V. Putinas, šiomis dienomis daręs metinį pranešimą, matyt, būtų buvęs nesuprastas savoje šalyje, jei eilinį kartą nebūtų pagrūmojęs Vakarams. Simboliška, kad būtent šiomis dienomis iš gyvenimo pasitraukė B. Jelcinas ir M. Rostropovičius – asmenybės, vienu ar kitu būdu simbolizavusios demokratinę, atvirą pasauliui Rusiją. Nesinori būti blogu pranašu, tačiau atrodo, kad kartu palaidotos ir viltys išvysti demokratinę Rusiją apžvelgiamoje ateityje. Galima matyti tik vieną atsvarą šiems procesams: mūsų pačių valstybės, kiekvieno piliečio atsakingumo stiprinimas.
Užsinersime kilpą savo rankomis?
Estija dėjo pastangų siekdami integruoti rusakalbius, kurie sudaro apie ketvirtadalį gyventojų, į šalies visuomenę. Teigiama, kad rusų integracija yra dvipusis procesas: pastangas turi dėti ne tik rusai, bet ir estai. Galima įsivaizduoti, kaip nelengva buvo pripažinti, kad Estija – tai ne nacionalinė, o multikultūrinė valstybė: panašūs teiginiai atsirado ir oficialiuose Estijos vyriausybės dokumentuose. Taigi rusams palikta didelė erdvė kultūrinei autonomijai, netrikdomam darbui ir gyvenimui šalyje, įgyvendinta šimtai įvairių integracinių programų. Tačiau neįmanoma atlikti to, kas neįmanoma. Galima raminti save mintimis, kad dauguma rusų vis dėlto nori taikiai dirbti ir integruotis į Estijos gyvenimą, o gatvėse siautėjo tik mažuma. Tačiau akivaizdu, kad labai nemenka dalis rusakalbių nesitapatina su šalimi, lieka svetimi jos kultūrai, jos tikslams. Beje, iškalbingas faktas, kad gatvėse siautėjo jaunimas, išaugęs ir subrendęs jau Estijos nepriklausomybės laikais. O ar daug Estijos rusų žymesnių veikėjų pasmerkė akivaizdžiai nusikaltėliškus siautėjančių chuliganų išpuolius? Ir tokio šokio pagal Kremliaus dūdelę Maskvai stiprėjant ateityje tikrai nemažės.
Lietuvoje galim džiaugtis, kad iš esmės neturime panašių problemų. Daugelis rusų yra gerai integruoti ir lygiateisiai Lietuvos piliečiai: supratingumą rodo abi pusės. Tam tikra dalimi idilišką paveikslėlį lemia ir tai, kad tiesiog užmerkiame akis kad ir prieš kai kuriuos Rusų sąjungos išpuolius. [4] Tačiau padėtis gali greitai pasikeisti, ir tai padarysime mes patys savo rankomis. Tai gali atsitikti dėl mūsų neatsakingumo, trumparegiškumo, godumo.
Lietuvos verslas, net ir gaudamas gerus pelnus, savo taktiką iki šiol daugiausia grindė ne vakarietiškais organizacinės kultūros, darbuotojų motyvavimo principais, o begėdišku darbuotojų išnaudojimu. Tačiau Lietuva – atvira šalis, ir žmonėms neliko nieko kito, kaip “balsuoti kojomis” – kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Lietuva yra vienvaldė lyderė Europos Sąjungoje pagal emigruojančiųjų skaičių vienam gyventojui? Dabar tie patys verslo didžiūnai, prašę prezidento V. Adamkaus vykti į Maskvą švęsti Pergalės dieną, jau ragina plačiai atverti duris imigrantams: reikia naujų vergų, kuriuos būtų galima sunkti kaip citrinas. Naujojoje Vyriausybės patvirtintoje Ekonominės migracijos reguliavimo strategijoje guodžiančiai kalbama apie tai, kad pirmenybė bus teikiama imigrantams iš ES šalių. Šis noras – hipotetinis, nes į Lietuvą iš ES apžvelgiamoje ateityje tikrai neatvyks bent kiek reikšmingesnis darbuotojų skaičius. Akivaizdu, kad nusitaikoma į darbo jėgą iš Rytų šalių.
Prancūzija savo laiku nenorėjo girdėti balsų, įspėjančių dėl kitos kultūros imigrantų. Nusvėrė vienadieniai ekonominiai interesai. Kilus kelioms riaušių bangoms ir visuomenėje išryškėjus nesutaikomiems prieštaravimams, imigrantų tema tapo svarbi ir tradicinėms politinėms jėgoms atstovaujančių politikų programose. Tik šaukštai jau po pietų. Lietuva juo labiau negali liūliuoti save iliuzijomis, kad atvykstant darbuotojams iš Rytų pajėgsime juos integruoti. Neabejotina, kad su ekonomine imigracija iš Rytų keisis mūsų šalies veidas, atsiras problemos, kurių mes kol kas net sapne nematėme – tačiau kurių alsavimą jau pajuto Estija.