Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Daugeliui Lietuvos piliečių kelia nerimą pažeidimų Seimo rinkimuose mastas. Iš viso gauta apie 500 pranešimų apie pažeidimus, pradėta beveik 30 ikiteisminių tyrimų.

Jau priimti ir pirmieji teismų sprendimai dėl balsų pirkimo, o svarbiausia, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo panaikinti rinkimų rezultatai vienmandatėje rinkimų apygardoje.
Be jokios abejonės, tai rimtas signalas. Jei rinkėjai suabejos rinkimų legitimumu, demokratijai Lietuvoje iškils rimtas pavojus. Kol kas pagrindo kvestionuoti galutinius Seimo rinkimų rezultatus nėra, tačiau būtina imtis skubių priemonių, kad būtų užkirstas kelias nepalankioms tendencijoms.
Tai, kiek paplitę tokie pažeidimai, ar jie pastebimi, ar toleruojami, lemia pilietinė visuomenės branda. Vyriausioji rinkimų komisija teigia, kad pažeidimų nebuvo gerokai daugiau nei per praėjusius rinkimus. Ne visi iš 500 pranešimų apie pažeidimus pasitvirtino, kitais atvejais pažeidimai buvo smulkūs. Šiais metais, kitaip nei per ankstesnius rinkimus, nekyla rimtesnių įtarimų dėl klastojimų rinkimų apygardose. Gali būti, kad visuomenė tapo ir pastabesnė, ir jautresnė. Tai netiesiogiai liudytų ir didesnis piliečių aktyvumas rinkimuose. Vis dėlto požymiai pernelyg rimti, kad į juos būtų galima numoti ranka.
Yra ir dar viena aplinkybė, dėl kurios nesąžiningi politikai dažniau mėgina pirkti rinkėjų balsus. Rinkimų įstatymai per pastarąjį dešimtmetį gerokai patobulėjo. Apribota politinė reklama, kuria būdavo galima bombarduoti mažiau atsparius rinkėjus, uždraustos dovanos ir dovanėlės, koncertai, įvesta griežtesnė partijų finansinė atskaitomybė. Vykdoma rinkimų kampanijos išlaidų stebėsena, ir jeigu realios išlaidos viršija deklaruojamas, partija gali netekti valstybės dotacijos. Finansinės ataskaitos nepateikusios partijos gali prarasti teisę dalyvauti rinkimuose. Taigi iškilo sunkumų
vykdyti rinkimų kampaniją nešvariais pinigais, o kadangi tokių pinigų yra, jie naudojami tiesiogiai – rinkėjams papirkinėti.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlomos Seimo rinkimų organizavimo įstatymų pataisos, griežtinančios atsakomybę, yra tinkamos, tačiau būtinas ir labiau sisteminis požiūris, nes balsų pirkimo atvejų daugės. Ypač reikėtų siūlymų, numatančių didesnį pilietinės visuomenės vaidmenį stebint rinkimus.
Be abejonės, geriausia būtų, kad Lietuvoje tiesiog neliktų rinkėjų, savo balsą įvertinančių pinigais. Tokia praktika neturėtų būti toleruojama. Prezidentė D.Grybauskaitė padarė pareiškimą, kuriuo ragina formuoti Vyriausybę be Darbo partijos, kaltinamos padarius daugiausia tokių pažeidimų.
Žinoma, prezidentė galėjo patylėti ir palikti pačioms politinėms partijoms apsispręsti, ar jų principams neprieštarauja koalicijos sudarymas su tokia partija. Prezidentės reitingams nuo to, matyt, būtų išėję tik į gera. Tačiau kažin ar tai išties būtų geresnė išeitis.
Nejaugi turime nieko nepastebėti ir elgtis taip, lyg Darbo partija būtų niekuo neišsiskirianti, viena iš daugelio Lietuvos politinių partijų? Kažkas juk turi pavadinti daiktus tikraisiais vardais, ir juo geriau, jei tai padaro prezidentė. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, stebėdamasis D.Grybauskaitės reiškiama pozicija dėl Darbo partijos, šiomis dienomis mums priminė, kad rinkėjų valia turi būti laikoma šventa. Ar ji tokia šventa buvo ir 2000-aisiais, kai valdančioji koalicija buvo suformuota aplenkiant rinkimus laimėjusius socialdemokratus? Valdančiosios koalicijos pagrindą tada suformavo Naujoji sąjunga ir Liberalų sąjunga, tuomečio prezidento Valdo Adamkaus globojamo vadinamosios Naujosios politikos bloko atstovės. Kad paveikslas būtų aiškesnis, verta prisiminti, kad iki šiol taip ir neaišku, kokiu būdu paprastiems socialiai remtiniems Kėdainių gyventojams šovė į galvą padengti V.Adamkaus 2003 metų rinkimų skolas.
Darbo partiją priimti į valdančiąją koaliciją nepatogu ne tik dėl to, kad ji įtariama nesąžiningu elgesiu per rinkimus. Teisme nebaigta šios partijos byla dėl sukčiavimo. Tai ne tik moralinė, bet ir vadybinė problema: teismo procesas veiks kaip tiksinti bomba, tiesiogiai ir netiesiogiai turės įtakos Vyriausybės darbui. Jei galų gale Darbo partijos vadovai bus pripažinti kaltais, valdančioji koalicija ir Vyriausybė turėtų žlugti. O juk tikėtina, kad teismo sprendimas gali būti priimtas kaip tik tuomet, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai!
Kita vertus, geras pedagogas nekelia vaikams reikalavimų, kurie negali būti įgyvendinti. Tiesa yra ta, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Darbo partija ir “Tvarka ir teisingumas” sudaro natūralią ideologinę jungtį. Vaivorykštės Vyriausybė, kurioje dalyvautų LSDP, konservatoriai ir Liberalų sąjūdis (partijos, atstovaujančios trims pagrindinėms ideologijoms), būtų nenatūrali, neįtiktų beveik niekam ir keltų grėsmę Lietuvos politinės sistemos stabilumui. Prezidentė savo patarėjo lūpomis teisinasi, kad ji nenorėjusi partijų pastūmėti Vaivorykštės koalicijos formavimo link. Tačiau vengiant vaivorykštės, Vyriausybę turėtų formuoti penkios partijos: LSDP, “Tvarka ir teisingumas”, Liberalų sąjūdis, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir “Drąsos kelias”. Sunku įsivaizduoti, kad šios partijos galėtų sklandžiai sudaryti valdančiąją koaliciją ir veiksmingą Vyriausybę. Beje, šiuo atveju LSDP parlamente turėtų daugiau vietų nei kitos keturios partijos kartu sudėtos.
Tai, kad trys partijos, įskaitant Darbo partiją, tariasi dėl Vyriausybės formavimo, galima pateikti kaip maištą prieš prezidentę. Negana to, sutarta trijų partijų koalicija metė iššūkį vidaus reikalų ministro portfelį skirdama būtent Darbo partijai. Juk Vidaus reikalų ministerija globoja policiją, kuri vykdo tyrimus dėl balsų pirkimo. Tiesa, greičiausiai tai ne iššūkis, o paprasčiausio takto, supratimo stoka, atskleidžianti bendrą formuojamos koalicijos moralinį ir intelekto lygį.
Maža tikimybė, kad prezidentės reikalavimas sudaryti Vyriausybę be Darbo partijos bus įgyvendintas paraidžiui. Dėl to gali nukentėti prezidentės autoritetas. Vis dėlto prezidentė, kartą jau pradėjusi kelti reikalavimus, neturėtų lengvai atsitraukti.