Praėjusią savaitę Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nepatenkino Deivido Stagniūno partnerės Isabellos Tobias prašymo suteikti Lietuvos pilietybę. Prieš tai Pilietybės reikalų komisijos pirmininkė, prezidentės patarėja Indrė Pukanasytė informavo: tam, kad būtų suteikta pilietybė, asmuo privalo atitikti dvi sąlygas – jis turi būti integravęsis į Lietuvos visuomenę ir turėti nuopelnų Lietuvai. Pasak komisijos pirmininkės, I.Tobias neatitinkanti nė vienos šių sąlygų.
I.Tobias yra pramokusi lietuviškai ir ne vienus metus gina Lietuvos garbę aukščiausio lygio varžybose. Sportininkų poros pasirengimas didžia dalimi finansuojamas iš jos šeimos lėšų. Ar 9-oji vieta Europos čempionate, startuojant su Lietuvos vėliava, nėra nuopelnas Lietuvai? Pranešama, kad sportininkė apsilankė prezidentūroje ir išlaikė lietuvių kalbos testą, nors sprendimas dėl jos prašymo, kaip dabar aiškėja, buvo nulemtas iš anksto. Galima nesuteikti pilietybės sportininkei, tačiau kam iš jos tyčiotis? Ir vargu ar priimtą sprendimą griežtai diktavo Konstitucinio Teismo išaiškinimas, teisinė bazė. Greičiau tai tiesiog baimė prisiimti atsakomybę.
Už šio konkretaus pilietybės I.Tobias klausimo slypi gilesnė problema. Būtų sunku surasti kitą valstybę, kuri pilietybę suteiktų tokiomis griežtomis sąlygomis. Visuomenė pagal požiūrį į šią problemą griežtai pasidalijusi į dvi stovyklas. Problemos šaknys siejasi su sudėtingu klausimu dėl lietuvių tautinės tapatybės, kuri šiuo metu patiria didelę įtaką ir išgyvena kaitą. Kokia turėtų būti lietuvių tautos ir kultūros vieta pasaulyje, siaučiant globalizacijos viesulams?
Pastaruosius 500 metų lietuvių gyvenamos teritorijos traukėsi, o lietuviškai kalbančių žmonių skaičius turėjo aiškią mažėjimo tendenciją. 1918 metais Lietuvos Respublika pabrėžė tautinio prado primatą ir atsiribojo nuo lenkiškai kalbančios gyventojų dalies. Kai kas tai vadina buvus Jono Basanavičiaus strategine klaida, nors iš tikrųjų lietuvių tautos patriarchas tuo metu vargu ar galėjo laikytis kitos pozicijos. Vis dėlto įvyko tai, kas įvyko: viena tautos šaka buvo nukirsta.
1923 metais Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą istorija tam tikru būdu pasikartojo vietos gyventojų, taip pat lietuvininkų atžvilgiu. Lietuvininkai išpažino liuteronų tikėjimą ir Didžiosios Lietuvos gyventojų nebuvo laikomi savais. Matyt, tai lėmė, kad politika jų atžvilgiu svyravo tarp kraštutinumų: radikalius integracijos planus keitė atsitraukimas bei nuolaidžiavimas. Šių gyventojų nepavyko integruoti į Lietuvos gyvenimą ir vėliau beveik visų jų Lietuva neteko.
Šiuo metu griežtas dvigubos pilietybės ribojimas ir vėl nuo Lietuvos atskiria žmones, iš jos išvykstančius dėl vienų ar kitų priežasčių, – nukerta didelę tautos šaką. Dėl to praradimai dideli ir dabar, ir bus ateityje.
Dešimtmečius ir net šimtmečius lietuviškumas buvo suprantamas siaurai, tikrai ar tariamai svetimą elementą buvo siekiama atriboti, nors tai lėmė didelius praradimus. Gynybinis, atribojantis požiūris pasitvirtino sovietmečiu, tačiau šiuo metu vis labiau ryškėja jo ydos, nepakankamumas. Lietuviai – ne tautelė, kuri vargais negalais stengiasi išlaikyti savo tapatybę, o tauta, atsakinga už valstybę, už jos ūkio išplėtojimą. Tad ji turi būti ne įsibaiminusi, aklai gynybinė ir nuolat atribojanti “kitokius”, o atvira, įtraukianti ir jungianti. Tačiau būtina įjungimo sąlyga yra didesnė vidinė įvairovė.
Tautos monolitiškumo siekis yra atgyvenęs ir visų pirma atsigręžia prieš pačią tautą bei valstybę. Kalbėti apie kraujo, o ne pilietybės primatą šiuo metu yra tikras nesusipratimas, pakertantis valstybės gyvybingumą. Neseniai komentare padaryta Arkadijaus Vinokuro pastaba tiksli ir teisinga – kalbėdami, pavyzdžiui, apie emigraciją, dažniausiai visiškai užmirštame Lietuvos žydų, lenkų, rusų padėtį ir būseną. O juk jie yra lygiai tokie pat piliečiai!
Pasaulis globalėja, sienos atvertos, žmonės laisvai keliauja, tarp valstybių neišvengiamai vyksta žmonių apykaita. Net iš turtingiausių Vakarų Europos valstybių nemažai žmonių išvyksta ir emigruoja, tik, žinoma, į jas daug ir atvyksta. Imigrantai sustiprina ekonominį ir kultūrinį valstybės gyvybingumą. Nejaugi Lietuva pasiryžus žaisti pagal kitas taisykles? Ar galima alternatyva suteiktų pagrindą valstybės ir tautos plėtrai?
Skaitau Romualdo Ozolo mintis: “Kadangi Europa sukūrė nužmogėjimo modelį ir primetė jį mums, per 20 metų mes irgi nužmogėjome. Gyvename tokios pat neatsakomybės, turto troškulio ir pinigų valdžioje.” Anksčiau sakydavome, kad nužmogino sovietmetis – dabar skelbiame, kad tą patį daro Europa. Apie Lietuvos valdžią jau net nėra ką kalbėti – ji esanti turbūt didžiausias “nužmogintojas”. Visur – vieni priešai ir piktavaliai, grobikai, išnaudotojai, klastingos globalizacijos gyvatės. Panašia dvasia parašytas ir neseniai publikuotas Liudvikos Pociūnienės straipsnis “Kas nutiko Algiui Greitai?” Jis liudija apsiausties būseną ir atskleidžia, kaip sunku, esant tokios būsenos, rasti konstruktyvius žodžius ir dėstyti mintis, nesupriešinant ir neįžeidžiant vienos ar kitos visuomenės dalies. Neabejoju geriausiais čia paminėtų visuomenės veikėjų ketinimais, tačiau, kad ir kiek stengčiausi, jų pozicijoje neįžvelgiu konstruktyvaus prado. Net jei išsakoma kritika būtų pagrįsta, čia dėstomas gynybinis įsibaiminusio žmogaus požiūris, sudaroma troški uždaros erdvės atmosfera, o tauta traktuojama kaip uždara sekta. Kokia tokiu būdu brėžiama valstybės, jos ekonomikos perspektyva? Galime smerkti tuos, kurie nori geresnio gyvenimo, tačiau tokia yra realybė, galime kritikuoti globalizaciją, tačiau jai barstomos ašaros, aimanos – nė motais. Kurti projektus, prieštaraujančius realybei, – pavojinga.
Dramaturgas Marius Ivaškevičius neseniai kalbėjo apie tai, kad turime stiprinti Vilnių, paversti jį vienu iš Europos centrų: tai būtų rimta prielaida susigrąžinti emigrantus. Be to, kaip pažymi dramaturgas, Vilnius jau dabar sutraukė visą Baltarusijos jaunimo elitą. M.Ivaškevičius priduria: “Nematau prasmės saugoti tą mūsų savotišką nekaltybę ir neįsileisti žmonių, kurie, kad ir gimę kitoje šalyje, nori tapti Lietuvos piliečiais.” Tai kur kas konstruktyvesnė mintis – įtraukti ir stiprėti, nei kapoti savas šakas ir lieti graudžias ašaras.