- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Atominė lygtis su nežinomaisiais

Pagal orientacinį Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos planą šią savaitę turėtų paaiškėti strateginis investuotojas. Vis dėlto atominėje lygtyje – daug nežinomųjų. Neaišku, kokią įtaką Lietuvos projekto patrauklumui turės dviejų jėgainių projektai Rusijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Taip pat nežinia, ar VAE vis dar galima laikyti tarptautiniu projektu.

Lietuvos nesugebėjimas strategiškai spręsti energetinės nepriklausomybės problemos atsisuko nenumatyta puse: prie Lietuvos gali išdygti net dvi atominės elektrinės – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Ir viena, ir kita – vos už 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Jų abiejų pirmuosius blokus planuojama paleisti jau 2016 metais. Lietuva savo atominę jėgainę turės nebent 2020-aisiais.

Reikia pripažinti skaudų dalyką: prielaidas šiems gretimų valstybių planams sudarė didelis visų ankstesnių Lietuvos Vyriausybių vangumas sprendžiant energetikos problemas. Visą laiką gyvenom taip, tarsi rytojus niekada neišauš – tarsi Ignalinos atominė jėgainė (IAE) niekada nebus uždaryta. IAE uždaryti įsipareigojo dar ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius maždaug prieš penkiolika metų, tačiau naujos jėgainės statybos idėja pradėta įgyvendinti tik 2006 metais. Žinia, šis blynas buvo prisvilęs, ir kaimynai nusprendė, kad Lietuvą galima aplenkti.

Tokio atominių jėgainių žiedo ekonominis tikslingumas – didelis rebusas. Paskelbus apie Rusijos planus statyti atominę jėgainę Kaliningrado srityje ne vienas ekspertas, taip pat ir Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas, teigė, jog tai – blefas. Tačiau statybos buvo pradėtos 2010 metų vasario 25 dieną, o Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pareiškė, kad statybos terminų bus griežtai laikomasi. Kad ir kaip žiūrėsi, čia esama ir politikos – priremti Lietuvą prie sienos. Kaliningrado sričiai papildomos energijos išvis nereikia, o vienintelė srities elektros jungtis – su Lietuva. Ši nedeklaruojama, “minkšta” agresija vykdoma nepaisant kylančio pavojaus gamtai – jėgainė turės būti aušinama Nemuno vandeniu, tai atsilieps ir trapiai Kuršių marių ekosistemai.

Baltarusiai pasirengę statyti atominę jėgainę vos už 55 kilometrų nuo Vilniaus, tačiau neturi kapitalo ir gali tikėtis investicijų nebent iš Rusijos. “Jamestown Foundation” leidinys “Eurasia Daily Monitor” prieš kelias savaites suabejojo, ar baltarusiams pavyks pasiekti, kad Rusija finansuotų savo pačios konkurentės statybą. Kaip pasielgs nenuspėjamas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – nežinia. Tačiau ir dviejų jėgainių, Kaliningrado ir Lietuvos, regione – per daug.

O kaip sekasi statyti Visagino AE? Andriaus Kubiliaus Vyriausybė teigia, kad jėgainės statybos darbai sėkmingai stumiasi į priekį. Tačiau paskelbtoje informacijoje apie pasirengimą statyboms yra spragų. Pirmajame strateginio investuotojo į naują atominę elektrinę konkurso rate dalyvavo 25 kompanijos, atrinktos 5. Pagal orientacinį planą iki 2010 metų kovo 31 dienos turi būti parengtas susitarimas su strateginiu investuotoju. Nors garsiai nedeklaruojama, tačiau susidaro įspūdis, kad naujos atominės jėgainės projektas Lietuvoje prarado vieną svarbių matmenų – tarptautiškumą. Juk jėgainės projektas gimė trijų Baltijos valstybių energetikos kompanijoms pasirašius susitarimą, o vėliau, projekte pasiprašius dalyvauti Lenkijai, buvo kilęs net pasipešiojimas dėl jėgainės akcijų kiekio. Atominė elektrinė planuota kaip Baltijos valstybių bendradarbiavimo, solidarumo ir energetinės nepriklausomybės simbolis, ir tai buvo išties pozityvi idėja. Valstybinių įmonių dominavimas projekte ir tarptautiškumas laidavo didesnį skaidrumą ir didesnes garantijas, kad elektrinė dirbs išties tautų ir valstybių labui. Lietuva būtų buvusi įtvirtinta kaip šios reikšmingos iniciatyvos centras. Tačiau dabar naujosios Energetikos ministerijos svetainės naujienose apie VAE statybą nėra jokios užuominos apie bendradarbiavimą su kaimynais.

Planuojama paprasta schema: ateina galingas užsienio investuotojas ir pastato mums elektrinę. Tačiau jeigu tai komercinis projektas – koks būtų Lietuvos Vyriausybės vaidmuo? Investuotojas ateis ne su labdara, o išplėšti sau kąsnį – ir tai natūralu. Kuo didesnis investuotojas – tuo jo apetitas didesnis. Projektas tikrai netampa patrauklesnis investuotojui, regione kylant dviejų atominių jėgainių, dviejų galingų konkurentų pamatams. Nėra jokio pagrindo manyti, kad Vyriausybės derybos su investuotoju bus lengvos. Niekur nedings tie patys pavojai, kaip ir derantis su “VP Market”, veikiausiai atsiras ir naujų. Sudaryta sutartis greičiausiai bus nepaprastai sudėtinga, daugiaplanė, turinti paslėptų vilkduobių. Gal ir negerai užbėgti į priekį, tačiau gali atsitikti taip, kad už elektrą mokėsime brangiau, sulaukdami paaiškinimo, jog tai – energetinės nepriklausomybės kaina, nors iš tikrųjų problemą būtų galima spręsti visai kitais būdais.

Žinoma, viskas Lietuvos Vyriausybės rankose. Tačiau kol kas nė viena Lietuvos Vyriausybė neįrodė, kad ji gerai vadybiškai pasirengusi įgyvendinti stambius projektus. Nelinksmai nuteikia Ignalinos AE uždarymo projekto vykdymas – kalbama, kad pasigesta 1 mlrd. eurų. Tačiau ar ne per vėlai – juk ir ši Vyriausybė dirba jau pusantrų metų?