gruodžio 6, 2018

Spausdinti Spausdinti

Arogancija

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Lietuvos žinios

Premjeras Saulius Skvernelis pats vienas priėmė sprendimą atstatydinti tris ministrus. Nei su prezidente, nei su Seimo ar „valstiečių“ partijos vadovybe tai nebuvo derinta. Premjeras nusprendžia ir priima tokį beprecedentį sprendimą jo net deramai nepaaiškindamas, o premjero bendražygiams, kuriuos nuolat apie tai klausinėja žiniasklaida, tenka spėlioti, ką tai galėtų reikšti. Politikoje paprastai taip nesielgiama.

Kyla įvairios spėlionės – galbūt ministras pirmininkas demonstruodamas tokį ryžtingumą sau renka balus būsimuose prezidento rinkimuose? Pats S. Skvernelis tai neigia. Neigia, tačiau ne iki galo. Paprasčiausias būdas išsklaidyti tokias kalbas būtų tiesiog paskelbti, kad prezidento rinkimuose nedalyvaus. Jei šito jis nesako, lieka vienintelė galimybė – jis apie tai išties galvoja.

Tokį manevravimą tarp dviejų aukščiausių valstybės postų nebūtų galima laikyti atsakingo politiko bruožu. S. Skvernelio einamos ministro pirmininko pareigos itin atsakingos. Jei S. Skvernelis būtų išrinktas prezidentu, vyriausybė turėtų atsistatydinti ir būtų formuojama nauja. Ministras pirmininkas skelbia atsidavimą jo vykdomoms itin svarbioms reformoms, tačiau koks galėtų būti tų reformų likimas, jei vyriausybė būtų keičiama pusiaukelėje? Įdomi situacija susiklostytų ir jeigu ministras pirmininkas, neatsistatydinęs iš savo posto, pralaimėtų prezidento rinkimus. Tai akivaizdžiai paliudytų, kad ir pati vyriausybė tarp Lietuvos žmonių neturi pakankamo pasitikėjimo. Jai dirbti taptų dar sunkiau.

Ministras pirmininkas S. Skvernelis, vien tik savo sprendimu atstatydindamas ministrus, parodo, kad nėra komandos žmogus. Kad jis viską žino geriau. Savo ruožtu, tik kitu būdu, savo neklystamumą nuolat demonstruoja Seimo daugumos vadovybė. Tai – arogancija.

Arogancija kalta dėl valdančiųjų aklumo priimant sprendimus ir daromų akivaizdžių klaidų. Valdžios arogancija gimdo didelės visuomenės dalies nusivylimą.

Arogancija yra persmelkusi valdančiųjų veikimą, ji būdinga ministrams, aukštiems pareigūnams. Daugelio valdymo ydų įsikūnijimu tapo švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, kurios arogancija atvirkščiai proporcinga kompetencijai. Šiuo metu aktualiausia tema – negrabiai įvestas etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. O ką galime pasakyti apie mokytojų rengimo sistemą? Jos kaip ir neliko. Dar vienas pavyzdys – mokyklų vadovų kadencijų įvedimas nenumačius, kaip tai vyks ir kokias tai gali turėti pasekmes. Visuomenininkai įspėja, kad nuo sausio, kai įsigalios nauja ugdymo įstaigų vadovų įdarbinimo tvarka, didelė dalis švietimo įstaigų liks be direktorių. Taigi sukelta dar viena chaoso banga. Lygiai taip ir aukštojo mokslo politikoje vyravo voliuntaristiniai, primetami akademinei bendruomenei sprendimai, priimami neanalizuojant galimų pasekmių. Ir visa tai buvo daroma įvairiais pasisakymais žeminant sistemą, už kurią ministrė buvo atsakinga.

Streikuojantys mokytojai ne kartą yra pasakę, kad jų streiko priežastis – ne tik ir ne tiek etatinio darbo apmokėjimo trūkumai, net ne skirti pinigai, o pats arogantiškas, sunkiai panieką slepiantis bendravimo stilius.

Valdžios arogancija nėra tik tuščias žodis. Ji turi konkrečius požymius. Visų pirma tai yra viešosios politikos įgyvendinimo abėcėlės ignoravimas. S. Skvernelis dažnai kartoja, kad nepasitenkinimas kyla vienam ar kitam ministrui pradėjus įgyvendinti „seniai pribrendusias“ reformas. Šiuo užkalbėjimu pateisinami ministrai – dažnai jį kartojant susidaro įspūdis, esą kuo garsesnės „reformuojamųjų“ dejonės ir nepasitenkinimas, tuo reikalingesnė ir geresnė vykdoma reforma. Taip, bus besipriešinančių bet kokiai reformai – tai yra žinoma vadybos tiesa. Tačiau tam ir yra telkiančioji politiko lyderystė, kad pateikus argumentus, įtikinus abejojančius, sudarius reformų koaliciją reforma būtų įgyvendinama kuo sklandžiau.

Pažvelkime į tą patį mokytojų etatinio apmokėjimo įvedimą. Galima sutikti, kad tai buvo reikalinga reforma. Tačiau, prisiminkime, įstatymų pataisas, įteisinančias etatinį mokytojų apmokėjimą, Seimas priėmė tik 2018 m. birželio 29 d. O po to dar reikėjo priimti poįstatyminius aktus, kurie priimant įstatymą nebuvo iki galo parengti. Jau tada aštriausiais tonais suskambo mokytojų balsai, kad tokiai reformai per likusius vasaros mėnesius pasirengti neįmanoma. Bet ministrė tada kartojo – viskas bus gerai, viskas bus sklandu, viskas bus nuostabu!.. O rugsėjį mokyklose kilus chaosui, nepasitenkinimui, buvo pasitelkta gražbylystė, atskiesta nemaža demagogijos doze. Nenuostabu, kad tai mokytojus tik dar labiau „užvedė“.

Tokios plačios apimties reformos, paliečiančios dešimtis tūkstančių žmonių, negali būti įvedamos valiniu būdu, neapsvarsčius visų detalių, nenumačius visų pasekmių. Juk, pavyzdžiui, naują apmokėjimo tvarką buvo galima įvesti kaip eksperimentą dešimtyje ar šimte mokyklų, įvertinti pasekmes ir patikslinti įvedamą modelį. O pasirinktas reformos įgyvendinimo būdas – grubi klaida, kuri ir negalėjo turėti kitokių pasekmių.

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)