Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Referendumo iniciatoriai teigia, kad tai pats demokratiškiausias būdas priimti sprendimus. Deja, patirtis byloja, kad ir rengiant referendumus neretai stengiamasi iškreipti visuomenės nuomonę, ja manipuliuoti. Paradoksalu bei liūdna, bet tokiu keliu nuėjo ir šio referendumo iniciatoriai.

Šiuo metu renkami parašai ne dėl atominės elektrinės statybų, o dėl to, ar sprendimas statyti elektrinę turėtų būti priimamas tik referendumu. Referendumo iniciatoriai neslepia, kad jie yra atominės energetikos priešininkai. Tokiu atveju, kodėl jie referendumui nepateikia atitinkamo klausimo? Tautą mėginama vesti aplinkiniais keliais: kad būtų sužinota jos nuomonė, tektų skelbti ne vieną, o du referendumus. Būtų ir papildomos sumaišties, o ir valstybės išlaidos būtų dvigubai didesnės.

Tai žaidimas. Dalį žmonių referendumo iniciatoriai tiesiog nori apvynioti aplink pirštą. Dėl gana aukštų referendumo reikalavimų iniciatoriai nesitiki, kad siūlymas atšaukti sprendimą statyti atominę elektrinę sulauktų pritarimo. Teiginys, kad tokį klausimą kaip atominės elektrinės statyba reikia spręsti referendumu, atrodo labiau “nekaltas”, nes jam gali pritarti žmonės, kuriems patraukli tiesioginės demokratijos idėja, tarp jų ir Visagino elektrinės šalininkai. Taigi pateikiant tokią formuluotę tikimasi sulaukti daugiau paramos, parašų ir balsų.

Jei formuluotei referendumo metu būtų pritarta, referendumo iniciatoriai permestų kamuolį atominės elektrinės šalininkams: referendumo organizavimas taptų jų galvos skausmu, nes statyboms turėtų būti pritarta referendumu. Dėl referendumui rengti keliamų reikalavimų to sunku tikėtis.

Šiuo atveju visuomenės nuomonę stengiamasi pakreipti savo naudai vienoje formuluotėje suplakant du klausimus: dėl statybos ir dėl paties referendumo.

Grupė Seimo narių taip pat mėgina inicijuoti referendumą dėl atominės elektrinės statybos. Parašus po tokiu siūlymu čia renka atominės elektrinės priešininkai, bet jie siūlo priešingą formuluotę – “Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje”.

Nepritariantys atominei energetikai referendumo iniciatoriai turėtų klausti, ar tauta nepritaria atominės elektrinės statybai, juolab kad sprendimą statyti naują atominę elektrinę Seimas priėmė dar 2007 metų Nacionalinėje energetikos strategijoje, tad dar kartą prašyti pritarti daugelio partijų gana vieningai priimtam sprendimui nėra logiška.

Tačiau ir šiuo atveju stengiamasi manipuliuoti žmonių nuomone, tikintis, kad dėl menko rinkėjų aktyvumo statyba nesulauks pritarimo. Taigi referendumo rezultatai priklausytų ne nuo žmonių nuomonės, o nuo referendumui teikiamo klausimo formuluotės.

Net ir Vakarų valstybėse referendumų formuluotės neretai būna politiškai motyvuotos ir turi vadinamąjį antrąjį dugną. Be to, pastebėta, kad rinkėjai dažniausiai balsuoja ne dėl pateikto klausimo, o išreiškia savo nuomonę apie vyriausybę: menka tikimybė, kad nepopuliarios vyriausybės atkakliai propaguojamam teiginiui bus pritarta. Išimtį sudaro Šveicarija, kur referendumai yra kasdienybė ir kur jie yra tapę galingu demokratijos įrankiu. Tačiau tam, kad referendumais būtų išmokta deramai naudotis, reikia ne vieno dešimtmečio patirties.

Kitos valstybės, tarp jų ne mažiau demokratiškos nei Šveicarija, referendumų nesugeba taip gerai panaudoti demokratijos labui. Pavyzdžiui, Švedijoje dar 1980-aisiais vykusio referendumo metu rinkėjai pasisakė už visų šalies atominių elektrinių uždarymą per 30 metų, tačiau 2009 metais Švedijos vyriausybė pakeitė sprendimą ir apsisprendė toliau plėtoti atominę energetiką. Šiuo metu Švedijoje veikia 10 branduolinių reaktorių.

Dar vieną referendumo atvejį Švedijoje galima laikyti kurioziniu: 1955-aisiais Švedijos rinkėjai atmetė pasiūlymą automobilių eismą perkelti į dešinę kelio pusę. Net 83 proc. rinkėjų nesugebėjo įvertinti tokio sprendimo racionalumo ir perspektyvos (visose gretimose valstybėse eismas vyko dešine puse) ir pasirinko tos dienos didesnio patogumo kelią. Eismo pusę 1963 metais pakeitė Švedijos parlamentas.

Nuo 1990 metų Lietuvoje buvo surengta referendumų dėl devyniolikos klausimų – šiuo požiūriu mūsų šalis yra vienvaldė Vidurio ir Rytų Europos valstybių lyderė. Keturiais atvejais referendumo nuostatoms buvo pritarta. Dar 15 kartų piliečiai mėgino rinkti parašus inicijuoti referendumą, tačiau to padaryti nepavyko.

Šiuo metu Lietuvoje galiojantis Referendumo įstatymas kelia griežtus reikalavimus. Piliečiams referendumui inicijuoti reikia surinkti 300 tūkst. parašų. Tam, kad ir privalomasis, ir konsultacinis referendumas būtų laikomas įvykusiu, dalyvauti turi daugiau kaip pusė balso teisę turinčių piliečių. Dėl smukusio piliečių politinio aktyvumo ir demografinių priežasčių šios sąlygos šiuo metu sunkiai įvykdomos.

Dar labiau tai tinka Konstitucijos I skirsnio “Lietuvos valstybė” straipsnių pakeitimui: jie gali būti keičiami tik referendumu ir pritarus daugiau kaip pusei balso teisę turinčių piliečių. Kadangi tokio aktyvumo sunku tikėtis, referendumą rengti beveik nėra prasmės. Todėl iš esmės nėra galimybės paklausti tautos, ką ji mano, pavyzdžiui, apie dvigubą pilietybę. O tai viena iš problemų, kurią sprendžiant tautos balsas būtų itin svarbus.

Referendumo įstatymą reikėtų taisyti, kad jis sudarytų realias galimybes piliečiams pareikšti nuomonę. Tačiau šiuo demokratijos instrumentu reikia naudotis itin atsakingai.