- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Ar opozicija perims valdžią?

Trys opozicinės partijos spaudžia valdančiąją daugumą nuolat kalbėdamos apie naujos koalicijos formavimą. Jos parengė naujos Vyriausybės programą, kurioje apie Andriaus Kubiliaus ministrų kabinetą kalbama būtuoju laiku. Nuo 2010 metų kovo 15-osios, kai parlamentaras Vidmantas Žiemelis perbėgo į Seimo krikščionių frakciją, valdančioji koalicija nebeturi daugumos. Vis dėlto A.Kubiliaus Vyriausybę dar anksti laidoti. Opozicija, nors ir deklaruoja ryžtą, kol kas nėra pasirengusi perimti valdžios. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius teigia, kad naujoji koalicija nebus suformuota, jei neužsitikrins bent 77 Seimo narių paramos, o iki to dar toli. Šiuo metu valdančiosios koalicijos partijų ryšys atrodo natūralesnis nei spalvingų ir ambicingų galimos naujosios daugumos lyderių (Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, Gedimino Vagnoriaus) aljansas. Parengtas LSDP, Darbo partijos bei “Tvarkos ir teisingumo” dokumentas skambiai pavadintas “naujosios daugumos Vyriausybės programa “Plačioji koalicija”. Turbūt tai turėtų demonstruoti opozicijos ryžtą, tačiau šios programos pasiūlymai yra ryškiai kairės pakraipos. Liberalios partijos, jei turi nors lašą savigarbos, prie tokios programos neprisidės, o nesant bent vienos iš jų naujoji koalicija neįmanoma.

Sunku pasakyti, ar programa “Plačioji koalicija” yra reikšminga, nes iki šiol politikai pernelyg dažnai numodavo ranka į savo skelbtas programines nuostatas. Vis dėlto verta pasklaidyti ir įvertinti šią trijų partijų kūrybą. Programa – bene labiausiai socialdemokratinis dokumentas, kokį iki šiol yra pateikusios Lietuvos parlamentinės partijos. Joje pasisakoma už progresinių mokesčių įvedimą, prieš “Sodros” įmokų ribas. Trys partijos griežtai atmeta laisvosios rinkos principus sveikatos ir socialinės apsaugos, krašto apsaugos, švietimo, kultūros, aukštojo mokslo srityse ir siūlo daugybę atitinkamų konkrečių priemonių. Tai – principinės nuostatos, o kur dar didžiulis krioklys kitų pažadų, kurie netilptų net į Kalėdų Senelio maišą. Tiesa, žadėti panašių gėrybių įprasta visoms partijoms.

Kai ko programoje nėra, pavyzdžiui, nieko nekalbama apie euro įvedimą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keista, nes šis tikslas buvo ilgalaikis, bet taip ir neįgyvendintas ankstesnių socialdemokratų dominuojamų vyriausybių prioritetas. Tas klausimas, ko gero, apeitas “Tvarkos ir teisingumo” reikalavimu, nes ši partija laiko save euroskeptiška. Dėl kitų dalykų partijoms, matyt, nebuvo sunku susitarti, nes jos visos gana “lanksčios” – neturi aiškesnių programinių principų. Šiuo atveju konstruoti programą buvo išties lengva – tiesiog apsispręsta projektuoti priešingus veiksmus nei A.Kubiliaus Vyriausybė. Rezultatas: daugeliu atvejų iš tiesų pasiūlyta alternatyva. Turint omenyje, kaip toli buvusios vyriausybės nuėjo įvairių sričių liberalizavimo, kurį neretai lydėjo ir lydi laukinio kapitalizmo apraiškos, keliu, tokios programos nuostatos atrodo bent įdomios.

Idėjos kol kas tegul ir lieka idėjos, o jei pamėgintume įvertinti darbus, turėtume konstatuoti, kad dabartinė Vyriausybė yra veiksmingesnė, palyginti su ankstesnėmis Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirklio vyriausybėmis. 2004 metais Lietuvai įstojus į ES jos valdymą apėmė kone brežnevinė letargija. Bene vienintelis ambicingesnis Vyriausybės tikslas – įsivesti eurą – apmaudžiai subliūško dėl apsileidimo ir neveiklumo. Nuo 2007 metų liepos ministrų kabinetas daugiausia buvo užimtas skandalingais “Leo LT” reikalais. Prisiminti kokių nors kitų darbų būtų sunku, išskyrus perkaitusios ekonomikos burbulo pinigų švaistymą, kuriam daug proto nereikia.

Didžiausias A.Kubiliaus Vyriausybės trūkumas ir pralaimėjimas -nejautrus, atsainus, tiesmukas požiūris į kultūrą plačiąja to žodžio prasme, tam tikras aklumas socialiniams procesams. Kita vertus, krizė suvaldyta, nors dėl mokesčių reformos visada bus įvairių nuomonių. Įvykdyta mokslo ir studijų reforma, apkarpomos apskritys, naikinamos ministerijas aplipusios neaiškios paskirties viešosios įstaigos, su Latvija ir Švedija sutarta dėl elektros kabelio į šią šalį tiesimo, įkurti 5 mokslo ir technologijų slėniai. Vilniuje atidarytas banko “Barclays” informacinių technologijų centras – menkas laimėjimas per pusantrų metų pritraukiant investicijas, bet vis dėlto tai žingsnis į priekį, palyginti su buvusių vyriausybių neveiklumu.