rugpjūčio 27, 2008

Spausdinti Spausdinti

Ar Lietuva – Vakarų pasaulio dalis?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Rusija imasi veiksmų norėdama likviduoti bent dalį „didžiausios dvidešimto amžiaus geopolitinės katastrofos“ pasekmių. Informacinis Rusijos medijų parengimas brėžia liniją Gruzija – Ukraina – Baltijos valstybės. Tad ar mes turime nepriklausomybės garantiją ir kokia ji galėtų būti?

Istorijos pasikartojimo banga Gruzijoje

Nežinau, ar dar kas prisimena, kad Gruzija buvo antroji tuometinė sovietinė respublika po Lietuvos, paskelbusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos dar 1991 m. balandžio 9 d., taigi iki rugpjūčio pučo žlugimo. Balandžio 9 d. buvo antrosios tragiškųjų Tbilisio įvykių metinės, kai sovietinė kariuomenė 1989 m. buvo panaudota išvaikant demonstruotojus prie vyriausybės rūmų. Desantininkų kastuvėliais tuo metu buvo užmušta dvidešimt žmonių.  Beje, to meto demonstruotojai kėlė du svarbiausius reikalavimus: paskelbti Gruzijos nepriklausomybę ir sutramdyti tuo metu jau keliančius galvą Abchazijos separatistus.

Istorija niekuomet nesugrįžta atgal, tačiau banguoja tarsi jūros bangomis, skirtingomis, bet ir atsikartojančiomis. Pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, tačiau dabartiniai Gruzijos įvykiai – tarsi jau iš kadais skaityto ir spėto pamiršti istorijos vadovėlio. Jie privertė daugelį išnirti iš smulkių kasdienybės rūpesčių ir pažvelgti į platesnį pasaulį, jo, o kartu ir savo šalies, Lietuvos, perspektyvą.

Pokyčiai Rusijoje mėginant ištaisyti tai, ką Vladimiras Putinas pavadino didžiausia dvidešimto amžiaus geopolitine katastrofa, yra mūsų akyse vykstantis faktas. Būkime realistai: narystė ES ir NATO nereiškia ir niekada nereikš, kad Lietuva į įvykius Rusijoje ir aplink ją gali žvelgti madagaskariečių ar polineziečių akimis.

Projektuojamų įvykių seka jau numatoma kurį laiką. Procesai turi klostytis tokia tvarka: Gruzija, Ukraina, Baltijos valstybės. Ir visai nebūtina ieškoti viešų ar slaptų Rusijos dokumentų. Tai yra generalinė linija, tai yra plytos, iš kurių mūrijamas valstybės pamatas, ir tai anksčiau ar vėliau duoda vaisius. Propagandinė Kremliaus medijų mašina jau įrodė savo galią. Jei prieš dešimtį metų Rusijoje dar buvo žmonių, vadinamų liberalais, demokratais, provakariečiais, tai dabar jų iš esmės nebeliko net ir akademiniuose sluoksniuose. Todėl net nebūtina vargintis ieškant slaptų dokumentų su Rusijos planais, nes ši paslaptis, Rusijos nacionalinė strategija, yra pats viešiausias dalykas iš visų įmanomų: ji rašoma kiekvieną vakarą televizijos ekranuose.

Kanalo ORT programa „Vremia“ leidžia apsilankyti net ir slapčiausiuose Kremliaus vadovų sąmonės užkaboriuose. Jau laidos pavadinimas ir firminė Brežnevo laikų muzika sukelia geliančią nostalgiją. „Vremia“ – tai unikalus „žinių“ rinkinys, kurio „vinis“ – dviejų svarbiausių valstybės vyrų kasdieniai posėdžiai. Tai žinios be orų, sporto, užsienio naujienų. Stop! Yra keletas naujienų tipų, kurios šiaip jau turėtų būti priskirtos lyg ir užsieniui, tačiau pranešamos kaip Rusijos vidaus įvykiai. Tai žinios apie Gruziją, Ukrainos politinius vyksmus ir „fašizmą“ Baltijos valstybėse.

Tikrasis nepriklausomybės garantas

Kiekvienam rūpi, ar Lietuva išties saugi ir kaip tokį saugumą būtų galima garantuoti. Kai kas išskiria įvykius, kurie gali būti sektini pavyzdžiai Lietuvai: Estija modernizuoja savo ginkluotę, o Latvija svarsto papildomas gynybos priemones. Konservatoriai, reaguodami į įvykius Gruzijoje, siūlo persvarstyti kariuomenės reformą, o prezidentas Valdas Adamkus kviečia Valstybės gynimo tarybos posėdį. Visa tai gerai, tačiau, manyčiau, būtinas platesnis požiūris į gyvybiškai svarbią šalies saugumo problemą.

Vartant laikraščius, taip pat ir skaitant mokslines knygas vis užkliūva sąvoka „Vakarų pasaulis“, „Vakarų pasaulio erdvė“. Tai dažniausiai nėra moksliška, aiškiai apibrėžta sąvoka, ir niekas nepaaiškins, ką ji konkrečiai reiškia. Tačiau ji yra nepaprastai reikšminga, mat įkūnija tam tikros pasaulio dalies giliai suvokiamą bendrą kultūrinį ir istorinį paveldą, nesutraukomus ekonominius ir politinius ryšius, bendrą ir nedalomą likimą. Jeigu Lietuvą matysime kaip nedalomą Vakarų pasaulio dalį, jos saugumo garantijos padidėja daugybę kartų, nepriklausimai nuo to, ar bus prie sienos išrikiuoti papildomi keli tankai, ar ne. Nepaisant deklaracijų ir sutarčių, realiame gyvenime vienas būtų požiūris į korumpuotą, prastai valdomą, prieštaravimų draskomą ir pačią kažin ar norinčią būti nepriklausoma valstybę, ir kitas – į pažangią, demokratišką, kultūringą šalį. Negana to, Sąjūdžio patirtis mums sako, kad gyventojų, piliečių požiūris, tikėjimas, vertybės gali būti lemiamas veiksnys, net susidūrus su, iš pirmo žvilgsnio, akla ir nieko nepaisančia jėga.

Tokia yra ir Estijos projekto, šios šalies įvaizdžio kūrimo esmė. Turėdama galingą penktąją koloną, kuri neišnyks apžvelgiamoje ateityje, valstybė iškart suvokė, kaip stiprinti kitas keturias kolonas – vienintelis tikras jos nepriklausomybės garantas yra kuo spartesnė integracija į Vakarų pasaulio erdvę. Šalis turi būti maksimaliai atvira, gerai organizuota, demokratiška, moderni visomis prasmėmis. Nors tokios pasirinktos krypties pašaliniai efektai kartais gali būti nemalonūs ir nepageidautini, net neverta pradėti niurnėti, nes kito kelio tiesiog nėra.

Manau, esminis žodis, kuris šiandien apibūdina Vakarų pasaulį, yra demokratija. Vakarai  subrandino demokratijos idėją, jie išpuoselėjo demokratijos institucijas. Demokratijai kartais suteikiamas vos ne religijos statusas, o rinkimų sąžiningumas ir teisingumas tampa svarbiausiu rodikliu, kuris formuoja požiūrį į vieną ar kitą šalį. Net neverta svarstyti, ar tai teisinga, ar gerai – taip tiesiog yra. Todėl demokratija yra pats tikriausias indikatorius: jei mums tinka toks valdymo būdas, jei sugebame natūraliai naudotis demokratijos mechanizmais, mes esame šio pasaulio dalis, ne – tai ne. Tokiu atveju mūsų vieta kitur ir ten anksčiau ar vėliau nukrisime kaip Niutono obuolys. Manau, vien šio argumento užtenka, kad dar kartą susimąstytų tie, kurie viešai abejoja principiniu parlamentinės demokratijos įgalumu. Matant trūkumus juos būtina taisyti, tačiau parlamentinės demokratijos niekuo pakeisti neįmanoma.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)