Savaitgalį vykusią tarptautinę Vilniaus knygų mugę galima laikyti savotišku simboliniu renginiu pasitinkant mūsų atkurtos valstybės dvidešimtmetį. Būgštavimai, kad šeštadienį paskelbus darbo diena mugė gali nesulaukti dėmesio, nepasitvirtino. Knygų mugės salės buvo sausakimšos. Šis nevaldiškas, nesurežisuotas renginys atskleidė, kad Lietuvoje yra daug kultūrai atsidavusių žmonių, o jų pastangos visuomenei reikalingos ir vertinamos.
Vienuoliktą kartą vykusi knygų mugė tapo mūsų kultūrinio gyvenimo faktu. Niekaip kitaip, o tik panašiomis autentiškomis iniciatyvomis valstybė ir tauta sukurs savo gyvenimo būdą, įtvirtins vertybes. Galima sakyti, kad knyga yra neatskiriama Lietuvos tapatybės dalis, ir tai labai svarbu. Ne visos nacijos gali drąsiai tuo girtis.
Valstybei persiritant per dvidešimtmečio slenkstį labiausiai linkėčiau mūsų viešosios erdvės išsivalymo, prašviesėjimo. Pripažįstant, kad Lietuvos politinio gyvenimo kultūra ir kokybė atsilieka nuo visuomenės giluminės raidos tempų, reikia pažymėti ir tai, jog viešojoje erdvėje tvyranti atmosfera jau taip pat neatitinka bręstančios, įvairėjančios visuomenės poreikių. Varžytuvės, kas apie ką bjauriau parašys, išsikvėpė ir nebetenka prasmės. Ar visuomenė vis dar sutinka, kad ji būtų valdoma nihilistinių iš piršto laužtų fantazijų, kurios nepelnytai vadinamos politiniais komentarais ar apžvalgomis?
Šitai sakau kartu reikšdamas pripažinimą laisvam Lietuvos žodžiui, prie kurio taip įpratom, kad dažnai esam linkę neįvertinti šio mūsų didžiulio turto. Net ir žavintis didžiosios Vakarų žiniasklaidos solidumu tenka pažymėti, kad ji neretai būna bedantė ir bejėgė. Tai
ypač atsiskleidžia lemiamomis aplinkybėmis – pavyzdžiui, prieš pradedant pastarąjį Irako karą dvi didžiausios tarptautinės televizijos labiausiai džiūgavo gavusios išimtines teises tiesiogiai transliuoti Bagdado ir Basros užėmimą, o realios nuomonių įvairovės ir, kaip paaiškėjo vėliau, tikrais faktais paremtos tiesos pateikti nesugebėjo. Lietuvoje žiniasklaida atlieka savo priedermę – kimba į atlapus valdžiai be jokių skrupulų. Beje, tai paneigia ir reiškiamą nuomonę, esą Lietuvoje įsivyrauja Rusijos tipo valdymo modelis. Tačiau tiesa ir tai, kad kategoriška, perdėm nihilistinė viešosios erdvės nuotaika it juodas debesis tvyro virš Lietuvos piliečių galvų ir akivaizdžiai trukdo judėti į priekį.
Ne politikai ir ne politikos apžvalgininkai kuria Lietuvą, jos intelektą, o tūkstančiai darbščių ir niekada nenuilstančių žmonių – tokių kaip leidėjai, surengę ir pastarąją knygų mugę. Taip, jie – verslininkai, tačiau pripažinkime ir tai, kad šis verslas yra bent šiek tiek ypatingas. Jo pelnas skaičiuojamas ne vien litais ir centais. Tiesiog neįtikima, kaip nedidelė leidyklėlė, regis, neturėdama jokių resursų ir tuščioje vietoje, sugeba padovanoti mums visiems tokius lobius – daugybę įspūdingų knygų ir net albumų.
Valstybė turi skirti kultūrai prioritetinę paramą, nes lietuvių kultūra, jos įtvirtinimas ir gausinimas buvo vienas svarbiausių atkuriamos valstybės tikslų. Be didžiojo kultūros žygio mūsų buvimas kartu nelabai turi prasmės. Tačiau šis žygis nėra savitikslis, nes kultūros sklaida, vertybių įtvirtinimas daro didelę, turbūt net lemiamą įtaką visoms kitoms visuomenės gyvenimo sritims – ir ekonomikai, ir politinei kultūrai. Didžiausia bėda, kad politikai beveik visiškai prarado šio ryšio ir šios įtakos suvokimą. Neužtenka matyti valstybę kaip didelį UAB’ą ir priiminėti, nors ir pačius optimaliausius, technokratinius sprendimus. Toks UAB’as neturi didesnės perspektyvos.
Tačiau tiesa ir tai, kad valstybės paramos kultūrai tema yra prieštaringa. Iki šiol ji visada buvo susijusi su sąmyšiu ir niurzgėjimu. Tikėkimės, kad Vyriausybė išgirs leidėjų prašymus jiems bent netrukdyti. Tačiau techniškoji paramos kultūrai dalis iki šiol, švelniai tariant, nepakankamai ištobulinta. Jau daug metų nėra jokios valios šį klausimą padaryti vadybine problema, viską sudėlioti skaidriai ir aiškiai. Tai visada buvo slaptų įtakų grupių ir ambicijų kovos arena, į kurią pažvelgęs pašalinis stebėtojas matė vien ašaras ir dantų griežimą. Neretas kultūros žmogus įsitikinęs, kad geriausias būdas paremti Lietuvos kultūrą yra jam asmeniškai skirti daugiau pinigų. Iš dalies ir dėl tos priežasties, chroniško vadybinio skaidrumo stygiaus, išseko kultūros politika. Šios srities vadybinę situaciją atskleidė Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektas. Patirtas šokas turėtų tapti impulsu kūrybinėms organizacijoms ir politikams pradėti ręsti visiškai naujus kultūros politikos pamatus.