vasario 17, 2017

Spausdinti Spausdinti

Ar 2017 metais Rusija okupuos Baltarusiją?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Pavadinime iškeltas klausimas ne mano sugalvotas. Taip formuluojama tema pastaruoju metu analizuota ne vienoje Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonėje. Į tokį klausimą dažniausiai atsakoma neigiamai. Vis dėlto čia yra apie ką kalbėti.

Didžiausią nerimą kelia Rusijos ir Baltarusijos drauge organizuojami manevrai „Zapad“. Jie prasidės rugsėjį. Paskelbta, kad dėl šių pratybų į Baltarusiją ketinama atgabenti daugiau kaip 4000 vagonų karinių krovinių, nors iki šiol net tais metais, kai vykdavo panašūs „Zapad“ mokymai, vagonų nebūdavo daugiau kaip 200. Spėjama, jog toks karinės technikos ir įrangos kiekis viršija įprastų karinių pratybų poreikius.

Įvairūs analitikai ne kartą darė prielaidą, kad šie manevrai gali baigtis faktine Baltarusijos okupacija – Rusijos kariuomenė užtvindys šalį ir nebepasitrauks iš jos. Įdomu tai, jog artima Rusijos sąjungininke laikoma Baltarusija iki šiol savo teritorijoje neturi reikšmingesnių Rusijos karinių bazių.

Be abejo, tam tikra prasme Baltarusija būtų lengvas kąsnis Rusijai. Savajai tautai būtų galima paaiškinti, kad užimta „rusų pasaulio“ dalis, kuri visada priklausė Rusijai, ir ištaisyta klaida, kai dėl nesusipratimo, „prieš tautos valią“ buvo įkurta nepriklausoma Baltarusija. Būtų teigiama, jog šalis esą išlaisvinta iš ekscentriškojo diktatoriaus, kuris išnaudojo „motiną Rusiją“, klastingai siurbdamas iš jos išteklius, bet kartu drįso vaizduoti esąs nepriklausomas, o kartais net ir tyčiotis iš savo maitintojos. Paskutiniu Europos diktatoriumi tituluojamas Aliaksandras Lukašenka Vakaruose, švelniai tariant, nėra populiarus, tad neaišku, ar jie dėl Baltarusijos užėmimo imtųsi kokių nors ryžtingesnių veiksmų.

Kita vertus, norėdama praryti Baltarusiją, Rusija susidurtų su kliūtimis. Savaime aišku, A. Lukašenka lengvai nepasiduotų. Baltarusija turi į valias kariuomenės ir įvairių jėgos struktūrų, kurių didelė dalis liktų ištikima prezidentui. Kitas svarbus dalykas – pačių Baltarusijos žmonių nusiteikimas. 25 nepriklausomybės metai nepraėjo be pėdsako. Paradoksalu, kad A. Lukašenka, 1994 metais tapęs prezidentu, buvo didelis Rusijos ir Baltarusijos integracijos šalininkas. Buvusį Baltarusijos herbą Vytį jis pakeitė modifikuotu sovietinių laikų herbu ir šalies ideologiją ėmė grįsti tų metų nostalgija. Iki šiol prisimenamos A. Lukašenkos ambicijos tapti jungtinės valstybės prezidentu.

Didesnės integracijos pasiūlymo Rusija nepriėmė dėl daugelio priežasčių. Tada A. Lukašenka ėmė žaisti keistą žaidimą, kuris trunka iki šiol ir tampa vis keistesnis. Viena vertus, jis ekonomiškai integravo savo šalį su Rusija, kiek galėjo, tiek prisiskolino iš jos pinigų, ir atidavė Maskvai svarbiausius infrastruktūros objektus. Kita vertus, A. Lukašenka pradėjo lipdyti naują baltarusių tapatybę, kurios vieni elementų – prezidento kaukių balius, flirtavimas su Vakarais, neprognozuojami veiksmai ir ekscentriški išpuoliai prieš didžiąją kaimynę.

Į viešąjį gyvenimą pamažu grįžta ir baltarusių kalba. 2014 metais A. Lukašenka taip sunerimo dėl Krymo okupacijos, kad pirmą kartą per savo prezidentavimo laikotarpį baltarusiškai kreipėsi į tautą. Rusija aktyviai skleidžia savo propagandą Baltarusijoje ir taiko kai kuriuos hibridinio karo elementus, tačiau absoliuti dauguma baltarusių pasisako už savo valstybės status quo. Dėl to tampa abejotina ir hibridinio karo ar perversmo scenarijų sėkmė.

Padėtis iš tiesų prieštaringa. Nors Baltarusija daugeliu savo gyvenimo aspektų yra gyvybiškai priklausoma nuo Rusijos, prezidentas A. Lukašenka kiekvieną dieną randa naujų būdų, kaip paerzinti savo didžiąją kaimynę. Pastaruoju metu jis atmetė Rusijos prašymą šalies teritorijoje įsteigti karinę oro bazę. Neapsikentusi mėginimų diskredituoti baltarusių istoriją ir tapatybę, Baltarusija suėmė tris vadinamuosius publicistus ir apkaltino juos tautų nesantaikos kurstymu Rusijos žiniasklaidoje, taip pat, nepaisydama Maskvos bei jos artimos sąjungininkės Armėnijos protestų, išdavė Azerbaidžanui Kalnų Karabacho klausimu pasisakiusį Rusijos ir Izraelio pilietį tinklaraštininką Aleksandrą Lapšiną, atsisakė sulaikyti Rusijoje terorizmu kaltinamą ukrainietį rašytoją Sergejų Žadaną, kuris V. Putiną sulygino su Hitleriu, ir net uždraudė šalyje pardavinėti knygą apie žuvusį Donbaso separatistų vadeivą Motorolą. Neseniai per itin „ilgą pokalbį su prezidentu“ (beje, jis truko ilgiau kaip septynias valandas ir viršijo visus tokių pokalbių rekordus) A. Lukašenka net paslaptingai užsiminė apie kuriamą mažo galingumo branduolinį ginklą. Ir tai tik keletas iš daugelio pastarojo meto Baltarusijos lyderio akibrokštų.

Beveik kiekvienoje Baltarusijos ir Rusijos bendradarbiavimo srityje įsiplieskė nesutarimai, ir jie dega vis skaistesne liepsna. Abi šalys išgyvena ekonomikos krizę, abiejose išseko ištekliai, smunka ir gyvenimo lygis. Kylant konfliktams tai įskelia vis daugiau žiežirbų.

Rusija, apkaltinusi Baltarusiją, kad ši nesusimoka už naftą, gerokai sumažino jos tiekimą. Ilgai trunka ir ginčas dėl dujų kainų. Baltarusija įvedė bevizį režimai 80 valstybių piliečiams, kurie atvyksta per Minsko oro uostą ir lieka šalyje iki penkių dienų.

Rusija savo ruožtu įvedė pasienio zonų prie Baltarusijos kontrolę. Taip pat apribojo jautienos importą iš Baltarusijos, apkaltinusi kaimynę, kad per ją į Rusiją patenka dėl sankcijų uždrausti įvežti produktai. Atsakydamas į tai A. Lukašenka korupcinėmis machinacijomis apkaltino atitinkamos Rusijos tarnybos vadovą ir pažadėjo paduoti jį į teismą.

Baltarusijos prezidentas ignoruoja Eurazijos valstybių sąjungos susitikimus. Jis surengė netikėtas kariuomenės pratybas, į kurias buvo pašaukti ne tik rezervo kariai, bet ir policininkai. Pratybose mokomasi atremti priešą iš Rytų.

Tokie veiksmai kelia isteriją Kremliui pavaldžiose žiniasklaidos priemonėse. Jokio kito lyderio jos nečaižo taip nuožmiai kaip A. Lukašenkos.

Taigi padėtis Baltarusijoje, Lietuvos pašonėje, gana prieštaringa. Vargu ar Lietuva šiuo metu galėtų imtis kokių nors veiksmų, tačiau greitai besiklostančius įvykius būtina atidžiai stebėti. Kol kas neaišku ir tai, kaip šie dviejų valstybių nesutarimai atsilieps Baltarusijos atominės elektrinės prie Lietuvos sienos statybai. Rusija ir Kinija suteikė kreditus šios elektrinės statybai, o jai vadovauja Rusijos bendrovės „Rosatom“ antrinė įmonė.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)