








Kai žygiavau Sen Marselio gatve pro kioskelius, kur spraginami kaštonai, pro apsilaupiusias teatrų afišas, pro kavines su rymančiais apsiblausiusiais menininkais, krito į akį, kad vis daugėja vaistinių. Tai, matyt, buvo ženklas, jog artėju ten, kur it angis susiraitęs į kamuoliuką glūdi skausmas, luošumas, liga, o kartu ir neišvengiama bičiulė Mirtis.
Vėliau ji suprato, kad jis pasirinko ją vien dėl nedidelio ūgio, trapaus kūno sudėjimo.
Tačiau koks skirtumas? Mylėjo jį be proto.
Old Šaterhandas, ji vadino jį Old Šaterhandu. Tikrojo vardo taip ir nesužinojo.
Pasirausęs savo asmeniniuose dokumentuose susizgribo, kad pradingo pasas. Jo pareigos – atsakingos ir svarbios, policijos operatyvinis darbuotojas, ir turbūt šis išaiškėjęs faktas, nors, tiesą sakant, smulkmenėlė, nėra tas, kuris pritiktų tokiam pareigūnui.