birželio 11, 2009

Spausdinti Spausdinti

Apie teisę žiūrėti į veidrodį

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Adatėlės
Šaltinis :

Geriausias iš kada nors parašytų politologinių veikalų konservatizmo tema yra Charles’io Baudelaire’o „Veidrodis“ – nors tai viso labo kelių eilučių epizodas garsiajame „Paryžiaus spline“.

Poetas, dendis ir valkata, per savo gyvenimą grakščiai bei spindulingai pasipuošęs visomis įmanomomis ydomis ir nuopuoliais, Baudelaire’as, su didele prasmės jėga pasuka paprastučio pasakojimo kryptį, atskleidžia didžiųjų teorinių laisvės ir laimės idealų ribotumą. Žmogus yra sukurtas kitoks – didieji priesakai neretai aplenkia jo prigimtį, kuria tuščius teorinius rūmus. O pats eilinis žmogėnas nusviedžiamas aklos gamtos nasrams.

Atstumiančios išvaizdos žmogus žiūri į save veidrodyje. Baudelaire’as klausia, kodėl žmogus taip elgiasi, jei tai galima daryti tik su pasibjaurėjimu. Atsakydamas į tai žmogėnas paberia atmintinai išmoktą, mitinguose ir žiniasklaidoje ne kartą girdėtą tiradą, esą pagal nemirtinguoius Prancūzijos revoliucijos principus visi žmonės lygūs, ir todėl jis turįs teisę žiūrėti į save veidrodyje; su malonumu ar nemalonumu – tai vien jo reikalas.

Vaizdelio gale Baudelaire’as išreiškia tvirtą įsitikinimą, kad, remiantis sveiku protu, teisus yra jis, poetas, tačiau kilniadvasiškai pripažįsta, kad įstatymiškai žmogėnas taip pat neklydo.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)