rugpjūčio 18, 2016

Spausdinti Spausdinti

Apie didžiausią šalies problemą – tyla

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Kal­bant apie gąs­di­nan­čius emig­ra­ci­jos mas­tus daž­nai ke­lia­mas klau­si­mas: ką da­ry­ti? Vy­riau­sy­bė, kaip ir vi­sa­da, at­ro­do su­tri­ku­si. Pri­sti­gu­si min­čių ji pla­ti­na apk­lau­sas, ti­kė­da­ma­si, kad koks nors žmo­gus ims ir pa­teiks ste­buk­lin­gą re­cep­tą. 

Be­je, lie­pos mė­ne­sį Vy­riau­sy­bė pri­ta­rė prie­mo­nių pla­nui, kaip rei­kė­tų ma­žin­ti emig­ra­ci­ją ir di­din­ti grįž­ta­mą­ją mig­ra­ci­ją. De­ja, tai „val­diš­kas“, biu­ro­kra­ti­nis do­ku­men­tas, ku­riuo pa­mo­juo­ti net prieš rin­ki­mus bū­tų nei šis, nei tas.

Ne­rei­kia net sa­ky­ti, kad grei­tų spren­di­mų emig­ra­ci­jos klau­si­mu ne­ver­ta ti­kė­tis. Dau­giau rei­kia kal­bė­ti apie vi­sos Lie­tu­vos prob­le­mas, ku­rias bū­ti­na spręs­ti, kad vals­ty­bė ga­lė­tų ly­giuo­tis į pa­žen­gu­sias ša­lis.

Dau­ge­lio Lie­tu­vos prob­le­mų pir­mo­ji prie­žas­tis – men­ki at­ly­gi­ni­mai ir skur­dus vals­ty­bės biu­dže­tas. Lie­tu­va nė­ra tur­tin­ga vals­ty­bė, bet jos BVP da­lis, pers­kirs­to­ma per biu­dže­tą, su­da­ro vos 38 proc. (ma­žiau­sia ES), o ES vi­dur­kis yra 48 pro­cen­tai. Li­be­ra­lų kas­met Ge­di­mi­no pros­pek­tu tam­po­mas mo­kes­čių naš­tos, ku­ri aps­kai­čiuo­ja­ma kaip BVP ir biu­dže­to san­ty­kis, ak­muo – tai ab­sur­das, nes bū­tent skur­dus biu­dže­tas yra ša­lies pra­pul­tis. Dėl men­ko, pa­ly­gin­ti su BVP, biu­dže­to vals­ty­bei su­nku pa­siek­ti 2 proc. BVP gy­ny­bai ir ne­įma­no­ma pa­siek­ti ati­tin­ka­mų pro­cen­ti­nių nuo BVP skai­čiuo­ja­mų vi­dur­kių fi­nan­suo­jant ki­tas sri­tis. Ten­ka tik ste­bė­tis, kaip gau­da­mos to­kį fi­nan­sa­vi­mą vie­šo­jo sek­to­riaus ins­ti­tu­ci­jos iš­vis su­ge­ba funk­cio­nuo­ti.

Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad vis­kas nė­ra jau taip blo­gai, nes pa­gal BVP vie­nam gy­ven­to­jui, Eu­ros­ta­to duo­me­ni­mis, Lie­tu­va len­kia Grai­ki­ją, Len­ki­ją, Veng­ri­ją ir pri­lygs­ta Es­ti­jai. Dar ge­res­ni var­to­ji­mo rei­ka­lai. Pa­gal jį Lie­tu­va ge­ro­kai pra­noks­ta ir Es­ti­ją, Por­tu­ga­li­ją, Slo­vė­ni­ją, Če­ki­ją…

Kaž­kas kaž­kur pi­ni­gų tu­ri, ir ga­li­ma tuo džiaug­tis… Ar ti­krai? Vi­sa vals­ty­bės fi­nan­sų sis­te­ma iš­kry­pu­si, ne­pro­por­cin­ga. Tai le­mia, kad net tarp tų, ku­rie tu­ri pi­ni­gų, lai­min­gų yra ma­žai. Še­šė­ly­je, pu­siau še­šė­ly­je lin­din­tis ar pa­gal su­kons­truo­tas iš­im­tis mo­kes­čius mo­kan­tis žmo­gus ne­bus lai­min­gas, nes ne­si­jau­čia sta­bi­liai ir ma­žų ma­žiau­siai – ne­ga­li nau­do­tis so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis. Žmo­gus no­ri dirb­ti, už­dirb­ti ir jaus­tis ra­mus, o ne kaž­kur mal­tis, trauk­ti pi­ni­gė­lius ir gy­ven­ti šia die­na. To­kių be­si­ma­lan­čių – dau­gy­bė. Tuo me­tu vals­ty­bė, su­rink­da­ma mo­kes­čius, pri­tai­ko so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės pri­nci­pą: kas pa­gau­na­mas, tas ir ei­na bul­vių skus­ti. Mo­kes­čių at­ve­ju – su­ren­ka­mi tie mo­kes­čiai, ku­riuos leng­viau­sia su­rink­ti, ir ku­rie yra įpras­ti. Vis­kas su­kon­cen­truo­ja­ma į dar­bo jė­gos ir var­to­ji­mo ap­mo­kes­ti­ni­mą. Par­adok­sas: kaip jau mi­nė­ta, mo­kes­čių su­ren­ka­ma ma­žiau­siai ES, bet mo­kes­čių ly­gis anaip­tol nė­ra ma­žiau­sias. Tai reiš­kia, kad dau­ge­lis gy­ven­to­jų mo­kes­čių ne­mo­ka ir, be­je, da­lis tai da­ro le­ga­liai.

Ar ne par­adok­sas: Eu­ros­ta­to duo­me­ni­mis, Es­ti­jo­je var­to­ji­mo ly­gis sie­kia 69 proc. ES vi­dur­kio, o Lie­tu­vo­je – 82 proc., nors, pa­vyz­džiui, dės­ty­to­jai kai­my­nų vals­ty­bė­je už­dir­ba net tris (!) kar­tus dau­giau nei Lie­tu­vo­je, o vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas di­des­nis pu­san­tro kar­to.

Be­je, to­kia sis­te­ma, tur­to per­sis­kirs­ty­mas ne­aiš­kiais pri­nci­pais, su­ku­ria tur­ti­nę ne­ly­gy­bę, kur kas di­des­nę, nei fik­suo­ja ofi­cia­li sta­tis­ti­ka. Tai jau sa­vai­me skie­pi­ja vi­suo­me­nė­je ne­tei­sin­gu­mo jaus­mą, įtam­pą ir nu­si­vy­li­mą. Be ki­ta ko, tai yra ne­iš­se­mia­mas įvai­raus plau­ko ko­rup­ci­jos šal­ti­nis.

Vals­ty­bė­je, kad ji bū­tų pa­trauk­li, tu­ri ge­rai funk­cio­nuo­ti trys sis­te­mos: švie­ti­mas, svei­ka­tos ir so­cia­li­nė ap­sau­ga. Ne­ga­na to, švie­ti­mo, svei­ka­tos ap­sau­gos ir so­cia­li­nės ap­sau­gos dar­buo­to­jai ga­lė­tų su­for­muo­ti vi­du­ri­nės kla­sės, ku­ri tap­tų vals­ty­bės stu­bu­ru, užuo­maz­gas. Tai iš­si­la­vi­nę, mąs­tan­tys, pi­lie­tiš­ki žmo­nės. Bet ne­rei­kia ir sa­ky­ti, kas nu­tin­ka, jei šiuos žmo­nes, mo­kė­da­ma men­kus at­ly­gi­ni­mus, vals­ty­bė ma­ri­na pus­ba­džiu.

Aki­vaiz­du, kad pa­dė­tį pa­tai­sy­tų ge­res­nis biu­dže­to lė­šų pa­nau­do­ji­mas, ir nuo to tur­būt rei­kė­tų pra­dė­ti. Ta­čiau aiš­ku ir tai, kad skur­dus biu­dže­tas nie­ka­da ne­leis pa­keis­ti pa­dė­ties.

Smer­kiu bet ko­kios for­mos ky­ši­nin­ka­vi­mą, vi­so­kius vo­ke­lius, bet, ma­no ma­ny­mu, vi­suo­me­nė­je at­si­dė­ko­ji­mas gy­dy­to­jams vo­ke­liais iš da­lies toks ga­jus to­dėl, kad žmo­nės su­vo­kia, jog ofi­cia­lus gy­dy­to­jų dar­bo įver­ti­ni­mas ne­ati­tin­ka rea­laus vi­suo­me­nės ge­ro­vės ly­gio. Mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja Lie­tu­vo­je vi­siš­kai nu­ver­tin­ta. Ne­rei­kia di­de­lio įžval­gu­mo su­pras­ti, kad vi­suo­me­nė, ku­rio­je mo­ky­to­jo au­to­ri­te­tas pa­min­tas, ne­tu­ri at­ei­ties. Pa­sta­ruo­ju me­tu ne­ma­žai kri­ti­kos strė­lių skrie­ja į uni­ver­si­te­tus. Kas tik ne­siū­lo re­cep­tų, kaip pa­ge­rin­ti stu­di­jų ko­ky­bę! Tik pa­mirš­ta­mas pa­pras­tas da­ly­kas: stu­di­jų ko­ky­bę su­ku­ria ne for­ma­lūs ad­mi­nis­tra­ci­niai ir biu­ro­kra­ti­niai spren­di­mai, o dės­ty­to­jas, žen­gian­tis į au­di­to­ri­ją ir bend­rau­jan­tis su stu­den­tais. Ko­kie yra dės­ty­to­jai, kiek jie tu­ri ga­li­my­bių to­bu­lin­tis, kiek tu­ri mo­ty­va­ci­jos kop­ti kar­je­ros laip­tais, to­kia ir stu­di­jų ko­ky­bė. Dės­ty­to­jai, my­lin­tys sa­vo dar­bą, pa­da­ro kur kas dau­giau, nei ga­li­ma iš jų ti­kė­tis, ir dau­ge­liu at­ve­jų dės­to ne pra­sčiau nei už­sie­nio ko­le­gos. Bet jei vals­ty­bės ski­ria­ma­me stu­di­jų „krep­še­ly­je“ užp­rog­ra­muo­tas skur­das, ste­buk­lų ti­kė­tis su­nku.

Bū­tų ne­rea­lis­tiš­ka siū­ly­ti pa­kei­ti­mus, ku­rie per trum­pą lai­ką pa­di­din­tų biu­dže­to pa­ja­mas, ta­čiau šiuo at­ve­ju bū­tų reikš­min­gas net ir vie­nas pro­cen­ti­nis punk­tas. Tai juo la­biau ak­tua­lu, kad po 2020 me­tų Lie­tu­vos biu­dže­tas ne­teks ES lė­šų ir ja­me at­si­ras duo­bė. Apie šią struk­tū­ri­nę vals­ty­bės prob­le­mą už­si­me­na vie­nas ki­tas eko­no­mis­tas, bet šiaip – apie ją kal­bė­ti ne­pa­to­gu. Pa­ju­di­nus pa­kil­tų per­ne­lyg daug drumz­lių. Pa­kel­tų bal­są net ir tie, ku­riems to­kia pa­dė­tis ne­nau­din­ga ir ku­rie jau­čia­si ne­tvir­tai. Jie pro­tes­tuo­tų to­dėl, kad jau­čia­si ne­tvir­tai, o to­kios bū­se­nos žmo­gus iš po­ky­čių nie­ka­da ne­si­ti­ki nie­ko ge­ro.

Po­li­ti­kams ši struk­tū­ri­nė prob­le­ma, ro­dos, vi­sai ne­rū­pi. Kar­tais už­si­me­na­ma ne­bent apie prog­re­si­nius mo­kes­čius, ku­rių įve­di­mas bū­tų tik prob­le­mos spren­di­mo im­ita­ci­ja. Vi­sų pir­ma po­li­ti­kams trūks­ta kom­pe­ten­ci­jos, o jei jos bū­tų – pri­stig­tų po­li­ti­nės va­lios. Leng­viau už­siim­ti bū­ri­mais ir svai­dy­tis skam­bio­mis ne­įpa­rei­go­jan­čio­mis fra­zė­mis. Skau­du.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)