Kokia būtų Lietuva be Viktoro? Be jokios abejonės, būtų kur kas liūdniau. Daug ko nežinotume, daug ko nebūtume patyrę.
Gal būtume nežinoję, kad Lietuva – neribotų galimybių šalis. Karjera prasidėjo kukliai, tačiau plėtojosi sparčiai: 1987 metais – dar suvirintojas, 1993 metais – bendrovės direktorius, 1996-aisiais – koncerno prezidentas. Iš dangaus ima kristi mana – vamzdžių suvirintojui ir tiesėjui „Gazprom“ suteikia išskirtines teises būti tarpininku į Lietuvą importuojant dujas. Būtų įdomu sužinoti, kaip įmanoma sulaukti tokios malonės, tokio Rusijos milžinės palankumo. Kad taptum dujų importuotoju, užtenka tiesti vamzdžius – išeitų, kad užtenka turėti daug piniginių, ir jos bus pripildytos pinigų. Dujų importavimas – tai garantuoti milijonai be jokio triūso, be investicijų ir be rizikos. Dujos tiesiog teka vamzdžiu, o tu pasiimi riebius tarpininko procentus. Neabejoju, kad kitas žmogus būtų iš laimės tiesiog žado netekęs, tik ne Viktoras. Verslas pasakiškas, bet gali būti dar pasakiškesnis. Štai iš ko pažinsi verslo genijų! Į Lietuvą dujas tieks neapmokestinamoji bendrovė, mokesčiai nebus mokami.
Deja, šia schema susidomi teisėsaugos institucijos. Prasideda tyrimas, prokurorai ima braižyti „ofšorinių“ pinigų pervedimo schemas. Gresia neišvengiamas nuvainikavimas ir įkalinimas! Bet Viktoras, kaip sakytų anglai, yra gimęs su sidabriniu šaukštu burnoje ir žino, kad nėra padėties be išeities. Liko vienintelis išsigelbėjimas – politika! Taip, iš pirmo žvilgsnio visos aplinkybės nepalankios. Viktoras yra rusas tautiškumą pabrėžiančioje šalyje, net ir gimęs ne Lietuvoje ir dar nemokantis lietuvių kalbos. Lyg to dar būtų negana, prasideda aršus žiniasklaidos puolimas. Populiariausia televizijos laida kiekvieną savaitę triuškina Viktorą, narpliodama aferų užkulisius. Regis, nėra jokių šansų būti išrinktam, tačiau žinodamas, kas vyko vėliau, negali netikėti tuo, kas neįmanoma. Viktoras išrenkamas į Seimą, įgyja taip trokštamą imunitetą ir, nors būdamas nepartinis, tampa Ekonomikos komiteto pirmininku! Taip jau sutampa, kad Seimas pakeičia generalinį prokurorą (beje, pagal vėlesnį Konstitucinio Teismo išaiškinimą – pažeidžiant Konstituciją), ir neapmokestinamosios bendrovės, gavusios 270 mln. litų pajamų, bet nesumokėjusios nė lito mokesčių, tyrimas įstringa visam laikui.
Tačiau būti politinės jėgos kareivėliu – ne Viktoro užmojams. Jis važinėja po Lietuvą ir kiekviename rajone kuria verslo klubus. Jokiu būdu tai ne politika – juk Lietuvoje reikia diskutuoti apie verslą ir jį plėtoti, ar ne tiesa? Po kelerių metų Viktoras paskelbia, kad įkurtieji klubai – tai jo naujoji partija. Taip atsirado politinė jėga, nepaaiškinamu būdu jau dešimtmetį išsilaikanti politikos olimpe. Nepaaiškinamu būdu? Atskleisiu paslaptį: viską lėmė šios partijos lyderio populiarumas. Viktoras tampa politiku, kurio veikloje susipina šou elementai ir postringavimai apie ekonomiką, totalus politinis oportunizmas ir žaismingos, smulkiomis dovanėlėmis pagrįstos rinkimų kampanijos.
Vadovėliuose rašoma, kad reputacija žmogui yra svarbus dalykas ir kad patartina ją saugoti. Kartais net tvirtinama, kad nuomonę apie save lengva sugadinti, bet ją pataisyti – labai sunku. Viktoras įrodė, kad yra priešingai: tapti populiariam – juokų darbas, o sugriauti savo populiarumo beveik neįmanoma.
Jis viską išmėgino. Čia net nekalbu apie tokias smulkmenas kaip šeiminė neištikimybė, apie kurią vienu metu trimitavo žiniasklaida, ar įtarinėjimai dėl kvaišalų vartojimo. Beveik visą Viktoro partijos gyvavimo laiką ją slėgė sunkūs įtarimai dėl juodosios buhalterijos, jos lyderis buvo nuolat apklausinėjamas, tardomas, teisiamas, bet partijos reitingai laikėsi aukštumoje. O kaip gali paveikti politiko reputaciją pabėgimas nuo teisėsaugos į Rusiją, politinio prieglobsčio šioje šalyje prašymas? Atsakymas aiškus: toks politikas Lietuvoje neturi ateities. Neturi, jeigu jis ne Viktoras. Nuo jo skandalai – lyg nuo žąsies vanduo. Vien pirmąją kadenciją Seimo Etikos ir procedūrų komisija keturiskart jį įspėjo dėl viešųjų ir privačių interesų painiojimo. Ar prisimenate drąsiąją mėsos sūdytoją, kuri prabilo apie Viktoro įmonėse vokeliuose mokamus atlyginimus? Ar prisimenate istoriją apie įtartiną Georgijaus Plechanovo akademijos diplomą? Tiesa, kartą Viktorui teko atsistatydinti iš ūkio ministro pareigų, kai paaiškėjo, kad jis savais interesais ėmėsi kurti verslo centrą Maskvoje, tačiau politiko karjerai tai nė kiek nepakenkė, juolab kad jis kartu pasitraukė ir iš parlamento, taip išvengdamas apkaltos.
Žinoma, išlikti politikos viršūnėje padėjo smagios rinkimų kampanijos. Ačiū Viktorui, kad jis taip akivaizdžiai parodė, ko reikia žmonėms. Skrenda sraigtasparnis, beria ledų žetonus miniai. Žmonės net panaudoja specialiai atsineštus skėčius ar lipa vieni kitiems ant sprando, kad daugiau ledų turėtų. Ačiū Viktorui, kad atskleidė, ko verta tam tikra dalis pramogų verslo ir žiniasklaidos elito, kuri, pamojus Viktorui, vyksta vaišintis į koncerno šventes ar paties šeimininko jubiliejus, fotografuojasi ir ploja iš džiaugsmo mažomis rankelėmis, pamaloninti šitokios įžymybės dėmesio.
Daug ko Viktoras išmokė. Išmokė, kad be jokios priežasties galima pakeisti vieną aukščiausių šalies pareigūnų – Seimo pirmininką. Išmokė, kad galima plūsti koalicijos partnerius. Dar kartą pademonstravo, kad apsimoka siekti imuniteto, sargdinti advokatus, neatvykti į posėdžius ir kitaip vilkinti teismo procesą, kol sueis senatis. Be jo nebūtume sužinoję, kad partijos reorganizacija, anot teisėjos, yra tas pat kaip žmogaus mirtis – tik partija čia pat prisikelia ir, oficialiai numirusi, gauna valstybės dotacijas.
Ačiū tau, Viktorai! Dabar jis žiba nauju amplua – veganas, šios žemės tuštybe pasibodėjęs saulės ir mėnulio energijų guru. Pranešė, kad greitai taps profesionaliu psichologu ir į jį bus galima kreiptis konsultacijų. Parašė knygą, kurioje įrodinėja, kad moterys lyderės laužo „Visatos dėsnį“ ir jau savaime žaloja savo psichiką. Kaip trijų aukštojo mokslo diplomų savininkas ir doktorantas galėtų suregzti ir ką nors protingesnio, bet argi tai svarbu?