balandžio 23, 2008

Spausdinti Spausdinti

A. Valinsko verslo planas – „paimti“ Lietuvą

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Šalia infliacijos, „energetinio liūtuko“ sukeltų kančių ir Darbo partijos palapinių, aukštesniosios jėgos Lietuvai atsiuntė dar vieną katastrofą – pramogų pasaulio atstovų kuriamą Prisikėlimo partiją.

Tipiška partija – prostitutė

Apie šią partiją rašyti kiek nedrąsu, nes kiekvieną akimirką gali paaiškėti, kad tai viso labo dar viena svarbiausio šios partijos kūrėjo Arūno Valinsko mistifikacija ir triukas, kuris čia pat bus nutrauktas ir pavirs naujais aukso guldenais šou verslo barono kišenėje. Tačiau ateina naujų signalų, liudijančių apie rimtas šių ne visai rimtų žmonių užmačias.

Buvo galima nuleisti juokais ar negirdomis šias „žvaigždutes“, kurios savo banalybėmis TV ekrane ir savo asmeninių gyvenimų nykiomis, tačiau pučiamomis ir tiražuojamomis detalėmis taip džiugino dalies tautos širdis. Ačiū jiems už tai, kad, Rasos Baločkaitės žodžiais, jų taip smagu nekęsti. Tauta turi turėti savo linksmintojus. Nieko nepadarysi, jei šlovė ryškiai disonuoja su tikraisiais asmenybės parametrais: svarbu, kad tai išsitektų tam tikruose rėmuose. Tačiau kai  dvasios skurdas ir nekompetencija pradeda keroti išsigimusiomis formomis ir mėgina užvaldyti net patį valstybės organizmą, tylėti nebeišeina.

Partijos seniai užuodė nežabotas A. Valinsko ambicijas, jo nesutramdomą apetitą valdžiai ir pinigams. Daugelis norėjo tai įkinkyti didinant savąjį populiarumą ir siūlė jam aukštas vietas sąrašuose, tačiau A. Valinskas visada atsisakydavo. Ir štai dabar – žinia apie kuriamą naują partiją. Šios partijos kitaip, kaip politinių prostitučių partija, nepavadinsi.

Tai dar viena partija be ideologijos, neatstovaujanti jokiam konkrečiam socialiniam sluoksniui, be to, sudaryta ne iš visuomenės aktyvistų, o iš žmonių, nusprendusių pajuokauti dar ir valstybės sąskaita, net nemanančių atsidėti sudėtingai, nedėkingai politiko profesijai. Kad ir kaip klostytųsi reikalai, akivaizdu, kad po penkerių metų tokios Prisikėlimo partijos nebus, ir vien dėl to šią partiją verta vadinti politinės sistemos juodąja skyle arba tiesiog partija – parazite.

Dabar pažiūrėkime, kas atsitiktų, jei tam tikras skaičius šios partijos atstovų būtų išrinkti į Seimą. Ar galima įsivaizduoti, kad tokia partija parodytų nagus bei ragus ir ketverius ar aštuonerius metus išbūtų opozicija, laukdama savo progos, kantriai augdama ir ieškodama  būdų pelnyti didesnį rinkėjų pasitikėjimą? Ne, kur ten! Ir pats A. Valinskas, ir jo kompanija mato vienintelį tikslą – jie eina į Seimą, vadinasi, eina į valdžią. Argi gali laukti toks dalykas kaip prisikėlimas dar keletą metų? Taigi viską reikia gauti greitai. Šito išdava – Prisikėlimo partija eis į valdančiąją koaliciją su bet kokiomis partijomis, bet kokiomis sąlygomis. Jokių principų ir idėjų partija neturi ir neturės, nes tai tik trukdytų siekti šio svarbiausio tikslo. Tai tipiška partija – prostitutė.  Kuo prisišliejusi prie valdančiosios koalicijos pavirs sauja nepatyrusių politikos pradžiamokslių, kurių išsilavinimas ir patirtis nelabai dera su politiko darbu, o moraliniai įsitikinimai – įtartini? Jie bus tarnai, pastumdėliai labiau patyrusių politikų rankose, rinks trupinius nuo stalo ir krės cirkus, kai prireiks užmaskuoti įtartinus valdančiųjų veiksmus.

Garsėja atsakingu, rimtu elgesiu

Jei šie žmonės iš tiesų nuoširdžiai trokšta prikelti Lietuvą, jie tai jau seniai galėjo daryti, kiekvieną dieną, nes jie ir taip populiaresni, jų labiau klausomasi nei dažno politiko. Geriausia būtų valstybę pradėti statyti nuo vertybinio pagrindo, moralinių pamatų. Kokias vertybes iki šiol tautai diegė būsimos Prisikėlimo partijos nariai, ir kiek šios jų kultivuojamos vertybės prisideda prie bendruomeniškos, solidarios tautos, pilietinės visuomenės, galų gale, išprususios, mąstančios, atsakingos tautos formavimosi?

Savo pilietinį susipratimą ir sektiną pavyzdį tautiečiams naujosios partijos lyderis A. Valinskas pademonstravo, kai būdamas piršlys vienose vestuvėse melagingai pranešė policijai apie viešbutyje padėtą bombą, o po to 15 tūkst. litų baudą sumokėjo vieno cento monetomis. Vėliau lyg ir susipyko su minėtų vestuvių jaunikiu, kuris ant muzikinio disko paskelbė ne visai apsirengusio A. Valinsko nuotrauką. Jei A. Valinskas iškops į premjero postą, Lietuva, matyt, taps pirmąja valstybe, kurios ministras pirmininkas dalyvavo apsinuoginusioje fotosesijoje. Iki šiol tuo labiau garsėjo prezidentų žmonos bei meilužės.

Tačiau atrodo, kad tokia partija, jei būtų įkurta, per rinkimus galėtų tikėtis tam tikros sėkmės. Bernardas Show yra sakęs, kad demokratija – tai tokia tvarka, kuri neleidžia žmonėms turėti geresnės valdžios, nei jie yra nusipelnę. Šiuo atveju tokia partija gautų dalies nusivylusių, dalies patikėjusių rinkėjų balsus. Ji, galima sakyti, įkūnytų Lietuvoje įsišaknijusį požiūrį, kad protingos, žavios (ir sąžiningos) asmenybės vien savo buvimu valdžioje gali sukurti šalyje darną ir gerovę. Tuo tarpu demokratijos šventasis Gralis glūdi kitur – sistemos skaidrume, politikų nuolatiniame ryšyje su rinkėjais, atskaitomybėje, išmintingame lyderiavime. Kol gyvensime asmenybių kulto, o ne idėjų konkurencijos sąlygomis, pažangos nesulauksim.

Toks Lietuvos „žvaigždžių“ siekis neturi nieko bendra su aktorių Ronaldo Reagano ar Arnoldo Schwarzeneggerio pasiekimais politikoje jau vien dėl to, kad šie pasirinko kelią siekti karjeros per tradicines partijas. Kaip jau minėta, daugiau bendra galima įžvelgti su Cicciolinos karjera. Jeigu naujoji partija yra A. Valinsko pajuokavimas, tai yra visiškai nejuokingas pajuokavimas ir išduoda, kad šis žmogus yra gilioje kūrybinėje vidurio amžiaus krizėje.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)